Sportskeleton.com

Viskam, ką Lietuvos žolės riedulys pasiekė tarptautinėje arenoje, prireikė milžiniško pasiaukojimo ir pastangų, be didesnės valstybės pagalbos. Rezultatai metai iš metų gerėjo, o praėjęs žiemos sezonas buvo itin sėkmingas – sausį Šiauliuose Lietuvos merginos tapo Europos jaunimno (U-21) uždarų patalpų čempionėmis. Tačiau atėjo vasara ir nuotaikos subjuro… Kodėl?

Lietuvos žolės riedulininkės vasarą dalyvavo trijuose čempionatuose – Europos jaunių (U-18) pirmenybėse Belgijoje, Europos moterų čempionate Italijoje ir pasaulio jaunimo (U-21) čempionate JAV. Rezultatai nuvylė, tačiau federacijos vadovus ir rinktinės trenerius pribloškė ne pralaimėjimai.

„Pasaulis toli nuėjo, o mes kažkur sustojome…“, – tiesai akis nebijo žvelgti Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas. – Pamatėme, kaip išaugo Belgijos, Velso, Prancūzijos žolės riedulys, kaip pasitempė kitos šalys, kurias dar neseniai lengvai įveikdavome arba su kuriomis kovodavome kaip lygūs su lygiais. Esame duobėje, ir tai susiję ne tik su ekonomine krize“.

Europos U-18 merginų čempionatas

- Liepos 6-11 d., Nivelis, Belgija -

Vieta: 8 (  iš 8 )

Pergalės-pralaimėjimai: 1-4

Įvarčių santykis: 4-24

Rungtynės: Grupės etapas: Lietuva – Vokietija 1:9 (1:4), Lietuva – Olandija 0:9 (0:5), Lietuva – Rusija 1:2 (0:1). Dėl 5-8 vietų: Lietuva – Airija 2:1 (0:0), Lietuva – Prancūzija 0:3 (0:1).

Įvarčius pelnė: Alma Balkaitytė, Sandra Adomavičiūtė, Ugnė Chmeliauskaitė.

Čempionate buvo kovojama dėl kelialapių į pirmąsias jaunimo olimpines žaidynes, kurios 2010 m. vyks Singapūre. Trenerių Romualdo Chmeliausko (Širvintos) ir Angelės Bučmienės (Šiauliai) vadovaujamai Lietuvos rinktinei burtai lėmė išties sudėtingą pogrupį – Olandiją, Vokietiją ir Rusiją. Pralaimėjusi visas tris grupės rungtynes, į kitą etapą Lietuva išėjo neturėdama nė vieno taško. Kovodamos dėl 5-8 vietų merginos ypatingai įnirtingose rungtynėse įveikė Airiją, bet nusileido Prancūzijai. Galutinėje rikiuotėje mūsiškės liko paskutinės – aštuntos, ir iškrito į žemesnį „Trophy“ divizioną.

Europos moterų „Trophy“ čempionatas

- Liepos 19-25 d., Roma, Italija -

Vieta: 8 ( iš 8 )

Pergalės-pralaimėjimai: 0-5

Įvarčių santykis: 8-19

Rungtynės: Grupės etapas: Lietuva – Belgija 2:3 (0:1), Lietuva – Ukraina 2:3 (2:3), Lietuva – Velsas 2:2 (1:0). Dėl 5-8 vietų: Lietuva – Baltarusija 0:3 (0:1), Lietuva – Lenkija 2:8 (0:4).

Įvarčius pelnė: Dovilė Jakaitė (2), Jūratė Juodytė, Raimonda Nyderytė, Evelina Malyševa, Aušra Bardauskaitė, Aurelija Griškutė, Donata Dildaitė.

Tai buvo panašu į prakeiksmą. Pirmąsias grupės rungtynes belgėms lietuvaitės pralaimėjo 2:3, nors mūsiškės pirmavo 2:0. Scenarijus kartojosi ir žaidžiant su Ukraina: pralaimėjimas 2:3… Italų tuomet spauda rašė: „Lietuvaitės rodo gražų žaidimą, bet ne rezultatą“. Vis dėlto padrąsinantys komplimentai negelbėjo. Mūsiškėms ir dar kartą dviejų įvarčių persvaros nepavyko išsaugoti: Velso rinktinė rezultatą sugebėjo išlyginti. Komanda palūžo. Triuškinantis pralaimėjimas 2:8 Lenkijai, tikrai ne pačiai stipriausiai varžovei, kovojant dėl 5-8 vietų gana gėdingas. Deja, Lietuvos moterų rinktinė bus priversta palikti „Trophy“ divizioną ir 2011 m. varžysis „Challenge“ varžybose.

Pasaulio U-21 merginų čempionatas

- Rugpjūčio 3-16 d., Bostonas, JAV -

Vieta: 16 ( iš 16 )

Pergalės-pralaimėjimai: 1-5

Įvarčių santykis: 13-26

Rungtynės:vGrupės etapas: Lietuva – Pietų Afrika 2:3 (1:1), Lietuva – Argentina 0:4 (0:1), Lietuva- Vokietija 1:5 (0:3).vDėl 13-16 vietų: Lietuva – Baltarusija 4:3 (2:1), Lietuva – Ispanija 2:5 (1:3), Lietuva – Prancūzija 1:2 (1:0).vDėl 15-16 vietų: Lietuva – Baltarusija 2:4 (2:3)

Įvarčius pelnė:   Jūratė Juodytė (4), Aušra Bardauskaitė (3), Evelina Malyševa (3), Ernesta Kalinauskaitė, Monika Vilkaitė.

Pasaulio jaunimo U-21 pirmenybėse lietuvaitės dalyvavo pirmą kartą šalies istorijoje. Vienintelis keltas uždavinys trenerės Genutės Juodienės auklėtinėms – grupės varžybose įveikti Pietų Afrikos komandą, kas būtų garantavę vietą dvyliktuke, mat pasipriešinti tokioms komandoms kaip Argentina ar Vokietija tiesiog neįmanoma. Deja, afrikietėms pralaimėta, tačiau debiutuojant tokio lygio varžybose svarbiausia ne rezultatai, o įgyjama patirtis.

STABTELĖJIMO PRIEŽASTYS: KAS? KAIP? KODĖL?

POŽIŪRIS. Lietuvos sporto poliktika neskatina komandinių sporto šakų.  Tai stebina netgi suvokiant, kad mažoje šalyje pinigas, metamas į individualią sporto šaką, duoda medalį, komandiniame sporte – tik žingsnį į priekį. Turint religiją krepšinį kitoms komandinėms sporto šakoms užsitarnauti sporto vadovų palankumą yra be galo sunku.

Vienintelis žolės riedulio stadionas Vilniuje yra vos 800 m nuo Lietuvos olimpinio sporto centro, būsimų olimpiečių kalvės, tačiau jame riedulininkams vietos nėra. Sporto vadovų motyvas – Lietuvos riedulinininkės gerus rezultatus demonstruoja uždarų patalpų varžybose, tuo tarpu olimpine sporto šaka laikomas lauke žaidžiamas žolės riedulys.

„Juk ir pavadinimas „žolės“, o ne „grindų“ – nuolat teisinasi sporto funkcionieriai, bandydami save ir visus įtikinti, kad sparčiai kylančius rezultatus uždarų patalpų varžybose jau dešimtmetį demonstruojančios šalies riedulininkės užsiima niekais. Federacijos aiškinimai, kad tai, priešingai nei futbolo ir salės futbolo atveju, nėra skirtingos sporto šakos, kad uždarų patalpų riedulys šalyse kaip Lietuva, kur klimato ir materialinės sąlygos neleidžia lauko rieduliui vystytis optimaliu tempu, yra pagrindinė tobulėjimo terpė, sporto vadovų nejaudina.

Šiandieninė sporto politika sporto šakas įspraudžia į uždarą ratą – parodykite rezultatą, tada gausite paramą, bet nepaaiškina, kaip pasiekti rezultatą, nesulaukus valstybės paramos.

Prieš 5-6 metų Belgijos žolės riedulyje situacija buvo panaši, tačiau belgus galiausiai užkrėtė kaimynų olandų, dominuojančių žolės riedulyje, pavyzdys. Belgijos sporto, ypatingai olimpinio komiteto, vadovai iš esmės pakeitė požiūrį į sąsajas tarp uždarų patalpų ir vasaros žolės riedulio, ir tai netruko atsipirkti rezultatais: vyrų rinktinės, žaisdamos lauke, jau laimi medalius, moterys artėja prie jų.

PASIRUOŠIMAS. Be pakoreguotos klubinių varžybų sistemos, ką leido padaryti sparčiai išaugęs aikštelių skaičius, belgai padarė dar vieną svarbų dalyką: lėšas rinktinių ruošimui jie ėmė skirti ištisus metus. Pagrindinis pasiruošimas vasaros startams prasideda balandžio-gegužės mėnesiais, tačiau visos Belgijos rinktinės ištisus metus, netgi vidury klubinio sezono, kartą ar kelis kartus per mėnesį susirenka savaitgalinėms treniruotėms.

Nereikia nė sakyti, kad Lietuvoje nieko panašaus nėra. Rinktinės susirenka geriausiu atveju likus kelioms savaitėms iki čempionatų. Laviruodami federacijos vadovai išnaudoja kitas galimybes, tačiau šiemet teko suktis ir be jų. Antai, kasmet vasaros pradžioje tradiciškai vykdavo Lietuvos jaunučių ir jaunių žaidynės, kurios miestų ir rajonų rinktinėse žaidžiančioms riedulininkėms padėdavo išlaikyti sportinę formą pasibaigus sezonui. Šiemet dėl ekonominės krizės KKSD žaidynių nusprendė nevykdyti, tad žolės riedulio rinktinių pasiruošime atsirado spraga, o jai federacija nebuvo pasiruošusi.

Kova vyksta ne tik aikštelėje. Varžovų analizė žolės riedulyje šiandien tapo kaip niekad svarbi, komandos tam meta didžiules pastangas. Vien rungtynių vaizdo peržiūros netenkina, Europos ir pasaulio čempionatuose komandos viena kitą kiek įmanydamos stengiasi šnipinėti, pavyzdžiui, bandydamos slapta filmuoti treniruotes. Vien išankstinis žinojimas, kaip varžovai atlieka mažuosius kampinius, gali garantuoti sėkmę rungtynėse.

Tačiau tai reikalauja tiek žmogiškųjų, tiek techninių išteklių, kurių Lietuvos rinktinės neturi.  Bostone pagelbėjo Amerikos lietuviai, nusamdę jaunas vietos futbolininkes, kurios filmavo visas rungtynes, bei suradę aukštos kvalifikacijos sporto mediką, kuris riedulininkes prižiūrėjo viso turnyro metu.

SELEKCIJA. Tai, kad Lietuvos moterų rinktinė Europos čempionate Romoje pagal žaidėjų amžiaus vidurkį buvo jauniausia čempionato istorijoje (21,3 metai) rodo ne komandos potencialą, o dideles selekcines spragas. Argentinoje, su kurios jaunimo rinktine lietuvaitės susitiko Bostone, žolės riedulį žaidžia apie 100 tūkst. dailiosios lyties atstovių, mažytėje Olandijoje dar daugiau – apie 120 tūkst. Belgijoje, kurios įvairaus amžiaus komandas įprastai laikome apylygėmis Lietuvos rinktinėms, žolės riedulį organizuotai žaidžia apie 9 tūkst. merginų. Lietuvoje – 400.

Trenerių kalbos, kad tam tikros amžiaus rinktinės net neverta formuoti, federacijos vadovų jau nebestebina. Problema sprendžiama į rinktines įtraukiant jaunesnes žaidėjas, pavyzdžiui, šešiolikmetes į U-18 rinktinę, nors visi supranta, kad racionaliau būtų, jei žaidėjos rungtyniautų tik savo amžiaus grupėse.

Skaičiai kalba patys už save: 9 žaidėjos, rungtyniavusios Nivelyje, žaidė Romoje, septynios, kovojusios Romoje, rungtyniavo ir Bostone. Keturios žaidėjos vasarą paaukojo visiems trims čempionatams.

Trenerių ataskaitose federacijai pabrėžiama, kad žaidėjų nuovargis ne tik dėl rungtynių skaičiaus, bet ir dėl ilgų kelionių, karščio, kišo koją kone kiekvienose rungtynėse. Be to, konstatuojama, kad tarsi yla iš maišo išlindo prastas žaidėjų fizinis parengimas klubuose.

KLUBAI. Užsienietis treneris rinktinėje – mada ne tik futbolo ar krepšinio pasaulyje, bet ir žolės riedulyje, kur ši tendencija ypatingai ėmė ryškėti pastaraisiais metais. Didžiausią paklausą turi Olandijos, Australijos ir Vokietijos specialistai. Lietuvos rinktinėms taip pat jau 8 metus talkina australas Jamesas Youngas ir olandas Martinas van de Raktas, su jaunimo rinktinėmis besidarbuojantis ketverius metus. Rinktinių darbu su užsienio specialistais Lietuvoje gali pasigirti toli gražu ne kiekviena sporto šaka, tačiau problemos žolės riedulio trenerių korpuse liečia patį pradinį lygnenį – trūksta trenerių, kurie dirbtų su vaikais.

Sporto mokyklų, kur bent vieną etatą turi žolės riedulio treneris, tinklą tesudaro 6-7 taškai, produktyviai dirbančių trenerių visoje šalyje – vos 4-5, kiti – dirba, kad dirbtų. Visi žolės riedulio klubai Lietuvoje glaudžiasi prie sporto mokyklų ir iš esmės net nefunkcionuoja kaip klubai – paprasčiausiai tėra sporto mokyklų komandos, o klubais vadinasi tik formaliai. Tokie klubai nėra suinteresuoti plėtra: treneris surenka 16 vaikų, kad sporto mokykloje gautų etatą, ir su šia grupe dirba.

Klubinės sistemos nebuvimas duoda labai elementarų efektą: žaidėjos, baigusios mokyklas, tiesiog meta sportą. Moterų rinktinė Romoje galėjo būti gerokai solidesnė, tačiau 10 žaidėjų, kurios rinktinei atstovavo 2007 m. ir kurių amžiaus vidurkis yra 24 metai, šiemet į rinktinę neatvyko. Kodėl? Vienos žolės riedulio apskritai jau nebežaidžia, kai kurios nenurodė atsisakymo atvykti priežasties, trečios negalėjo palikti darbų. Lietuvoje vienintelis Šiaulių „Gintros-Strekte-Uni“ klubas žaidėjoms mokėjo dienpinigius, kurie siekė 160-320 litų per mėnesį, tačiau ir jis krizės metu sustabdė mokėjimą. Nenuostabu, kad sportas nustumiamas į antrą planą, kai tenka ieškoti kito pragyvenimo šaltinio.

Ryški ir kita bėda: maža konkurencija. Tėra du rimti klubai – Vilniaus HFTC ir Šiaulių „Gintra-Strekte-Uni“, kurie konkuruoja, galima sakyti, tik tarpusavy, kitos komandos – gerokai žemesnio lygio. Rinktinės žaidėjoms trūksta rimtų varžybų praktikos, jos verda savo sultyse ir netobulėja, nors tai, pasiekus tokį lygį, kuriame merginos žaidė šia vasarą, yra pražūtinga.

LŽRF problemą pasiryžusi spręsti pirmiausia tvarkydama varžybų sistemą, yra planų rengti bendrus čempionatus su Baltarusija, artimiau bendradarbiauti su Lenkija ir Ukraina, deja, Latvijos ir Estijos žolės riedulys yra pernelyg žemas.

FINANSAI. Žolės riedulininkės nėra superžvaigždės, kurios čempionatų metu reikalautų itin komfortabilių gyvenimo sąlygų, tačiau to, kad pastarosios taip pat turi didelės įtakos rezultatams – nepaneigiama. LŽRF prezidentas Leonardas Čaikauskas prisipažįsta kaskart nurijantis kartėlį, kai kolegos Europos žolės riedulio federacijos valdyboje apipila pastabomis: kodėl lietuvaitės vėl gyveno atskirai nuo kitų komandų?

Kodėl gi? Todėl, kad apsistoti oficialiame čempionato viešbutyje Lietuvai yra neįkandama prabanga. Tenka savarankiškai ieškoti pigesnių nakvynės, transporto ir maitinimo variantų. Pavyzdžiui, moterų čempionato Romoje metu Lietuvos rinktinė gyveno sodyboje užmiestyje. Bostone jaunimo rinktinės apgyvendinimo klausimus padėjo išspręsti vietos lietuvių bendruomenė, be kurios, pasak L.Čaikausko, delegacija būtų tiesiog pražuvusi.

Iki pat paskutinės minutės nebuvo aišku, ar U-21 rinktinė vyks į Bostoną, grėsė atsisakyti ir kelionių į čempionatus Belgijoje ir Italijoje. Vis dėlto, daugiausia už skolintus pinigus federacija įvykdė kantriai dirbančioms merginoms ir sau duotus pažadus. Psichologinis nerimas, be abejo, persidavė komandoms, ypatingai, U-21 merginoms, kurios istorinės kelionės į pasaulio čempionatą laukė su ypatingai dideliu užsidegimu. Jos netgi pačios įsitraukė į bandymą spręsti finansines problemas, nors jokie sportininkai neturėtų to daryti. Merginos parašė už širdies griebiantį laišką praėjusį sezoną NBA žaidusiam Linui Kleizai, prašydamos krepšininką pagelbėti savo įtaka organizuojant rinktinės apgyvendinimą lietuvių bendruomenėje Bostone. Tiesa, laiškas L.Kleizos nepasiekė užstrigęs krepšinio federacijoje, paprašytos patarpininkauti.

 

FAKTAI

 

Viena pagrindinių mūsų priešininkių įvairaus amžiaus merginų žolės riedulio varžybose yra Belgija. Ten yra apie 50 žolės riedulio aikštelių sintetine danga, o šį žaidimą Belgijoje žaidžia apie 9 tūkst. dailiosios lyties atstovių. Lietuvoje – aikštelių vos dvi, žolės riedulį iš viso praktikuoja apie 400 moterų ir mergaičių. Nepaisant antakius į viršų keliančių skirtumų, Belgija virtinę metų lietuvaitėms buvo įveikiama varžovė. Vis dėlto vien entuziazmu vežimo ilgai nepatrauksi – kol Lietuvos sporto politika snaudžia, atotrūkis nuo tradicinių mūsų varžovų vis didėja.

 

Vieną medalį svarbiausiose žolės riedulio varžybose Lietuva šią vasarą vis dėlto iškovojo. Tą padarė išeivijos lietuvė Josefina Sruoga, kartu su Argentinos U-21 rinktine tapusi pasaulio vicečempione. Aukšta vidurio saugė žaidė pagrindinėje Argentinos sudėtyje, o už aikštės ribų be paliovos šypsojosi, sulaukusi milžiniško Lietuvos delegacijos dėmesio. LŽRF jau veda derybas, kad lietuviškai nekalbanti Džozefina ateityje galėtų atstovauti Lietuvai, jei Argentinos suaugusiųjų rinktinėje jai nepavyktų įsitvirtinti.

 

Bostono lietuvių nuoširdumas ir šiluma, kurią atseikėjo globodami U-21 rinktinės merginas, LŽRF smarkiai, bet maloniai nustebino. Jie ne tik garsiai skandavo stebėdami visas rungtynes, ne tik rūpinosi transporto ir matinimo klausimais, organizavo kultūrinę programą, bet ir nusamdė dvi jaunas vietos futbolininkes, kurios filmavo visas mūsiškių ir varžovių rungtynes, bei surado aukštos kvalifikacijos sporto mediką, kuris visas jėgas atidavusias riedulininkes prižiūrėjo viso čempionato metu. Klebonas Steponas Žukas, Danutė Wolosenko, Rima Girnius, Glorija Adomkaitienė, Reda, Gintaras, Valentina ir kiti – tai žmonės, be kurių geranoriškumo Lietuvos merginoms istorinė kelionė į pasaulio čempionatą nebūtų buvusi tokia įsimintina.

 

Vienintelė žolės riedulininkė Lietuvoje, už žaidimą gaudavusi atlyginimą ir turėjusi socialinį draudimą, Dovilė Jakaitė nutraukė sutartį su Šiaulių „Gintra-Strekte-Uni“ ir išvyko į Belgiją, kur žaisdama ir treniruodama vaikus uždirbs maždaug 1000-1500 eurų per mėnesį. Jei žolės riedulio klubai Lietuvoje veiktų profesionalių klubų principu, už tokio lygio žaidėjos perėjimą „Gintra-Strekte-Uni“ galėtų gauti mažiausiai 3000 eurų kompensaciją, tačiau klubas lieka be nieko, jei riedulininkė oficialiai įdarbinama administratore, o ne pasirašomas kontraktas kaip su profesionalia sportininke.

 

Teisėjų kvalifikacija žolės riedulyje – labai opi problema. Europos ir pasaulio čempionatuose teisėjų darbas nėra apmokamas, todėl geriausi teisėjai į tarptautines varžybas nesiveržia. Dėl prasto lenkų teisėjos darbo Lietuvos rinktinė skaudžiai nukentėjo Romoje. Rungtynėms su Belgija teisėjavo 47 metų Jolanta Malinovska iš Lenkijos, kuri paskutinį kartą tarptautinėse varžybose švilpė prieš dešimtį metų. Vien per antrąjį kėlinį į lietuvių vartus ji skyrė 8 mažuosius kampinius! Nors belgės realizavo vos 3, to užteko pergalei pasiekti. Į Lietuvos rinktinės priekaištus buvo atsižvelgta - tai buvo pirmos ir paskutinės J.Malinovskos teisėjautos rungtynės čempionate.

 

Treneriai kalba, ateina stipri keturiolikmečių riedulininkių karta, teikianti vilties, tačiau nei tai, nei jau parodyti riedulininkių pasiekimai Lietuvos sporto vadovų nejaudina – žolės riedulys išbrauktas iš 2012-2016 m. olimpinės programos.