Sportskeleton.com

2006 metai, Vokietija. Pasaulio futbolo čempionatas. 32 komandos – 32 istorijos. 

1. Italija.

Viršūne pasiekta komandinėmis pastangomis. 21 iš 23 Marcelo Lippi vyrų pasirodė aikštėje, net dešimt iš jų – pasižymėjo įvarčiu. Gynybą, sukonstruotą aplink vartininką Gianluigi Buffoną ir kapitoną Fabio Cannavaro, specialistai vadina geriausia per visą pasaulio čempionatų istoriją. Beje, laimėdama taurę Italija niekais pavertė keturių dešimtmečių patikrintą statistiką: nuo 1962 m. pasaulio čempione nė karto nebuvo tapusi rinktinė, kurios amžiaus vidurkis daugiau kaip 28 metai. Ši statistika italų “senukus” prieš turnyrą buvo išbraukusi iš kandidatų laimėti auksą sąrašo.

 

2. Prancūzija.

Dar po pirmųjų rungtynių buvo spėliojama, ar nutrauks prancūzai aštuonis metus trukusį pergalių ir įvarčių pasaulio čempionatuose badą? Grupės varžybose prancūzai įveikė tik Togą, tačiau vėlesniuose etapuose eliminavo tokias rinktines kaip Ispanija, Brazilija, Portugalija, niekais paversdami priekaištus dėl laiku neįvykusios kartų kaitos ar trenerio darbo metodų. Tiesa, kartų kaita, panašu, kad artėja. Zizou – Prancūzijos rinktinės praeitis, šlovinga praeitis, Frankas Ribery – ateitis. Šlovinga?

3. Vokietija.

Skeptikai gali springti savo žodžiais. Jauna J. Klinsmanno komanda įrodė, kad vokiečių rinktinė gali žaisti ne tik efekktyviai, bet ir efektingai – nuolatinis atakų alkis, aukštas rungtynių tempas, reto grožio įvarčiai. Su 14 įvarčių Vokietija tapo rezultatyviausia turnyro komanda. Vis tik, per mėnesį iš pagrindinio kritikų taikinio tapęs nacionaliniu pasididžiavimu nr. 1. J. Klinsmannas nusprendė pasitraukti iš rinktinės trenerio posto.

4. Portugalija.

Pateko į ketvirtuką pirmą kartą nuo 1966 m. Tačiau galima ginčytis, kas labiau padėjo pasiekti tokį rezultatą: techniškiausiu Europoje vadinamas žaidimo stilius ar aktoriniai sugebėjimai ir puikiai atliktos provokacijos, kuriomis tiesiog maustė arbitrus ir varžovus, ypač atkrintamosiose rungtynėse su Anglija ir Olandija. 24 geltonos ir 2 raudonos kortelės – rezultatas, kuriam čempionate “neprilygo” niekas.

5. Brazilija.

Didžiausias priekaištas, kurio susilaukė Brazilijos rinktinė, nebuvo rungtynių rezultatai ar netgi pasitraukimas iš varžybų ketvirtfinalyje. Įspūdingai didelė žiūrovų, stebėjusių kiekvienas brazilų rungtynes, auditorija labiausiai pasigedo linksmo, virtuoziško žaidimo, prie kurio, kaip mėgstama sakyti, pasaulis buvo pripratęs. Tai, kad Brazilijoje buvo sudeginta Ronaldinho statulėlė, pasako itin daug apie geriausio planetos futbolininko ir jo komandos draugų pasirodymą čempionate. Brazilai žaidė geriau už daugelį pirmenybių dalyvių, tačiau jie nežaidė “braziliškai”. Ar “braziliška” pirmą smūgį į vartų plotą atlikti 90 rungtynių minutę?

6. Argentina.

Jei būtų prizas už geriausią kamuolio perdavimo techniką, jis neabejotinai atitektų Argentinos rinktinei. Užtikrintai, ramiai ir stulbininačiai tiksliai. “Komandinis” E. Cambiasso įvartis rungtynėse su serbais, kuris buvo pelnytas po 24 perdavimų kombinacijos – grynų gryniausias perlas meistriškumo galerijoje. Argentinos kelias buvo itin sunkus – “mirtininkų” grupė, vėliau akistata su dažnai nepelnytai nuvertinama Meksikos rinktine ir galiausiai galbūt per ankstyvas susitikimas su šeimininkais vokiečiais. Nepaisant to, didžiąją dalį savojo kelio Argentina nukeliavo demonstruodama įspūdingą futbolą. 

7. Anglija.

Anglų sirgaliai čempionate pasirodė kur kas spalvingiau nei jų rinktinė. Kiekvienas taškas, kiekviena pergalė buvo tiesiog išvargta, o po kiekvienų rungtynių tarsi sena užsikirtusi plokštelė girdėjosi paguoda: netrukus anglai įsivažiuos. Neįsivažiavo, nors jų kelionę iki ketvirtfinalio, vertinant žaidimą, kurį demonstravo, galima vadinti itin sėkminga. Atrodo, britų skeptikai buvo teisūs -  treneris Svenas Goranas Erikssonas nevykusiai pasirinko puolėjus. Rizika imti tramuotą Wayne’ą Rooney nepasiteisino, o traumą gavus ir Michaelui Owenui jaunojo Theo Walcotto vis tiek neišdrįso leisti į aikštę. Peteris Crouchas sužaidė taip, kaip ir buvo iš jo tikėtasi – vidutiniškai.

8. Ukraina.

Didžiausią šuolį FIFA reitingų lentelėje birželio mėnesį padariusi rinktinė. Olego Blochino auklėtiniai, sėkmingai debiutavę pasaulio čempionate, Ukrainos vardą rinktinių reitinge pakėlė per 30 laiptelių, tai yra – į 15 poziciją. Po pirmųjų grupės rungtynių (0:4 pralaimėta ispanams) sunku buvo to tikėtis.

9. Ispanija.

Pirmose rungtynėse sutriuškinus Ukrainą ispanas vėliau kiekvienose rungtynėse žaisti buvo vis sunkiau. Tik antrajame kėlinyje išplėšta pergalė prieš Tunisą, itin kukli pergalė 1:0 prieš Saudo Arabiją, o galiausiai pralaimėjimas Prancūzijai aštuntfinalyje. Kiti įvykiai: FIFA Garbingo žaidimo prizas ir nauja dviejų metų sutartis su treneriu Luisu Aragonesu.

10. Olandija.

“Sprendimai, kuriuos jis priėmė, paremti romantika ir idealizmu. Trūko paprasčiausio realizmo”, – pasibaigus čempionatui trenerį Marco Van Basteną kritikavo ilgametis rinktinės saugas Edgaras Davidsas. Galbūt šiuose žodžiuose yra tiesos, bet ar tai nėra šiuolaikinio trenerio tipui būdingi bruožai? M. Van Bastenas į Vokietiją atsivežė jauną kapelą, kurios žaidimas paliko malonų  įspūdį, tačiau kuriai kažko vis dėlto trūko… Sėkmės? Didesnio puolėjų indėlio? Šaltų nervų?

11. Šveicarija.

Turnyrą paliko taip ir nepraleidusi nė vieno įvarčio, tačiau nesėkmė aštuntfinalyje į šveicarų lagaminą įdėjo ir nemalonų rekordą – baudinių serijoje prieš Ukrainą šveicarai nesugebėjo realizuoti nei vieno iš trijų bandymų. Šveicarų saugų linija turnyre išsiskyrė kaip viena darbščiausių, o 21 metų nenuilstantis saugas Tranquillo Barnetta tapo vienu iš maloniausių čempionato atradimų.

12. Gana.

Geriausiai pasirodžiusi Afrikos komanda. Stephenas Appiahas ir Michaelas Essienas sudarė vieną sėkmingiausią saugų duetą. Kaip būtų pasibaigęs aštuntfinalis su brazilais, jei M.E ssienas dėl kortelių limito nebūtų praleidęs šių rungtynių? Aišku viena, dabar Gana futbolo pasaulyje – tarsi uždeslto veikimo bomba, galinti sprogti bet kur ir bet kada. Kitas čempionatas – Afrikoje.

13. Ekvadoras.

Svarbiausia, ką įrodė pasaulio skeptikams – kad sėkmingai gali žaisti ne tik savo stadionuose, esančiuose aukštikalnėse, kur oras gerokai išretėjęs ir kur svečiams žaisti dėl klimatinių salygų itin sunku. Dar vienos šalies atstovai, savo tėvynėje sutikti kaip didvyriai.

14. Švedija.

Kaip pradėjo, taip ir užbaigė. Sensacingos, šiuo atveju blogąja prasme, lygiosios su Trinidadu ir Tobagu, vėliau kukli, bet pelnyta pergalė prieš Paragvajų ir kovingos lygiosios su anglais, o galiausiai pasitraukimas aštuntfinalyje, praleidus du vokiečių įvarčius per pirmąsias 12 minučių. Puolėjas Zlatanas Ibrahimovičius tapo viena iš labiausiai nuvylusių čempionato žvaigždžių.

15. Australija.

Pateikė vieną didžiausių turnyro staigmenų, išeidama iš grupės, kurioje žaidė kartu su Brazilija, Kroatija ir Japonija. Pralaimėjimas aštuntfinalyje – reto apmaudo: baudinys, kurį italai realizavo, paskirtas likus maždaug 10 sekundžių iki antrojo kėlinio pabaigos. Kita vertus, kažką panašaus, per paskutines penkias rungtynių  minutes pasiuntę tris įvarčius į japonų vartus, australai pademonstravo grupės varžybose.

16. Meksika.

Banguotai grupės varžybose rungtyniavę meksikiečiai geriausias savo rungtynes, anot specialistų, sužaidė aštuntfinalyje prieš Argentiną. Paradoksalu, tačiau po šios dvikovos Meksika buvo priversta palikti turnyrą: meksikiečių odisėją sustabdė gausiai aprašytas Maxi Rodriguezo įvartis-gražuolis, pelnytas pratęsimo metu. Po čempionato Meksikos futbolo federacija paskelbė, jog Ricardo La Volpe palieka rinktinės trenerio postą, nes nori pasieškoti darbo Europoje.

17. Pietų Korėja.

Pergalė prieš Togą – pirmoji korėjiečių pergalė, dalyvaujant čempionate, kuris vyko Europoje. Tačiau norint patekti į kitą etapą reikėjo įveikti ir Europos komandas. Pralaimėta šveicarams, tiesa, lygiosos su prancūzais vertintos kaip puikus rezultatas.

18. Dramblio Kaulo Krantas.

Apmaudu, kad tokia talentinga ir perspektyvi komanda pateko į pačią sudėtingiausią grupę, dėl ko savo pasirodymą baigė anksčiau, nei to nusipelnė. Aukšto rezultato nepasiekė, tačiau užsitarnavo daugybę simpatijų ir užsidegė žalią šviesą į ateities pergales. 2010 m. pasaulio pirmenybės vyks Afrikoje – “Didier Drogba & Co” jo lauks su nekantrumu.

19. Čekija.

Į čempionatą Čekijos rinktinė atvyko būdama antra pasaulyje pagal FIFA reitingą. Įspūdingai startavusią (pergalė 3:0 prieš JAV) čekų komandą netrukus pradėjo kamuoti puolėjų traumos, tad per likusias dviejas rungtynėse neįmušę nė vieno įvarčio ir neiškovoję nė taško Čekijos futbolinikai iškeliavo namo.

20. Lenkija.

Lenkų likimą, galima sakyti, nulėmė pirmosios rungtynės, kuriose pralaimėta Ekvadorui. Pawelas Janasas pasirinko taktika 4-5-1, kuri šiuolaikiniame futbole yra populiari, nors rizikinga. Efektyvi ji tampa, kai komandoje turi du stiprius krašto saugus, ir sistema akimirksniu gali transformuotis į 4-3-3. Lenkų treneris pervertino savo krašto saugus arba šie nesugebėjo pateisinti į juos dėtus lūkesčius. Kitas dvi rungtynes lenkai sužaidė gerai – atkakliai priešintasi vokiečiams ir įveikti kostarikiečiai. Tačiau bergždžias žaidimais kraštais su Ekvadoru palaidojo lenkų galimybes iškopti į kitą etapą iš gan dėkingos grupės.

21. Paragvajus.

Neatrodė labai pavojingi atakose, bet nebuvo visai beviltiški gynyboje. Rezultatas nuvylė kur kas labiau nei žaidimas. 

22. Angola.

Du praleisti įvarčiai ir vos vienos pralaimėtos rungtynės – vargu, ar kas tikėjosi tokio sėkmingo Angolos pasirodymo. Trečiose grupės rungtynėse su Iranu Angolos futbolininkai ištesėjo ir trenerio Luiso Goncalveso pažadą, įmušti įvartį pasaulio čempionate. Vartininkas Joao Ricardo, į pirmenybes atvykęs neturėdamas sutarties su jokiu klubu, neabejotinai pateko į geriausių turnyro vartininkų penketuką. Septyni atremti smūgiai per rungtynes – toks jo vidurkis, kuriam neprilygo niekas.

23. Kroatija.

Po pasirodymo pirmose rungtynėse su Brazilija ne daug kas tikėjo, jog kroatai nepateks į aštuntfinalį. Nedaug kuo nusileidę 2002 m. čempionams kroatai susilaukę nemažai komplimentų, tačiau, kaip ir pirmose, taip antrose rungtynėse su japonais negalėjo išspręsti bene pagrindinės problemos – nesugebėjimo realiztuoti susikurtų progų. “Nesugebėjome įgyvendinti savo pačių iškeltų siekių”, – pasirodymą reziumavo treneris Zlatko Krancjaras.

24. Tunisas.

Tunisas į istoriją įėjo kaip pirmoji Afrikos komanda, iškovojusi pergalę pasaulio čempionate. Tai įvyko 1978 m. Argentinoje.  Nuo tada tunisiečiai turnyre dalyvavo triskart, tačiau pergalės taip ir neiškovojo. Pakartoti 28 m. senumo žygdarbio Tunisas nesugebėjo ir Vokietijoje.

25. Trinidadas ir Tobagas.

Pademonstravę užsispyrimą ir ryžtą Trinidado ir Tobago futbolininkai privertė į save atkreipti viso futbolo pasaulio dėmesį. Lygiosios su Švedija tapo didžiausiu pasiekimu šalies futbolo istorijoje.

26. Iranas.

Rungtynes pradėdavo neblogai, tačiau po pertraukos žaidimas tarsi užstrigdavo, lyg būtų išgaravusi visa žaidėjų motyvacija. Penkis iš šešių įvarčių Irano rinktinė praleido antroje antro kėlinio pusėje. Vienas taškas – tikrai nėra tai, ko Irano futbolo sirgaliai tikėjosi iš savo rinktinės.  

27. Saudo Arabija.

Ketvirtasis iš eilės pasaulio čempionatas Saudo Arabijai, o atakų smaigalyje vis tas pats Sami Al Jaberas. Daugiausia pozicijų FIFA reitinge paskutinį mėnesį praradusi rinktinė – net 47. Po nesėkmių pasaulio čempionate Saudo Arabija nukrito į 81 vietą.

28. Japonija.

Atrodė, tarsi japonai žaistų be puolėjų. Milžiniškas darbas, kurį atlikdavo saugai ir beveik nepastebimos puolėjų pastangos. Įspūdingiausia, kuo “pasižymėjo” Zico auklėtiniai – pralaimėjimas 1:3 rungtynėse, kuriose prieš australus pirmavo iki 84 minutės. 

30. JAV.

Per trejas grupės rungtynes iškovojo tik tašką, o tai greičiausiai reiškia, kad ilgiausiai nacionalinei komandai vadovaujančiam Bruce’ui Arena teks pagaliau pasiieškoti kito darbo. JAV rinktinę B.Arena treniruoja nuo 1998 m.

30. Togas.

Patyrė visus tris pralaimėjimus, tačiau atkreipė į save dėmesį žaidėjų ir trenerio grasinimais baikotuoti rungtynes. Tai būtų buvęs beprecedentinis atvejis.

31. Kosta Rika.

Komandos pastangomis abejoti neverta, tačiau rinktinei akivaizdžiai trūko aukštesnio lygio žaidėjų. Veteranas Paulas Wanchope – vienintelis, sugebėjęs išsiskirti.

32. Serbija ir Juodkalnija.

Vienintelė Europos komanda, neiškovojusi nė taško grupės rungtynėse. Viena geriausių Senajame žemyne laikoma gynyba per trejas rungtynes praleido 10 įvarčių, iš kurių šešis – rungtynėse su Argentina. “Užtraukėme gėdą serbiškam futbolui ir visai savo šaliai. Niekas nenuplaus mūsų gėdingo žaidimo ir didžiausio pralaimėjimo pasaulio čempionatuose”, – savikritiškai, bet teisingai apie komandos pasirodymą kalbėjo saugas Dejanas Stankovičius. Tai, kad dėl nesėkmės treneris Ilja Petkovičius apkaltino žiniasklaidą, kuri neva primetė treneriams neteisingą taktiką, tapo vienu absurdiškiausių čempionato epizodų.

Publikuota