Sportskeleton.com

Septynkovininkė Viktorija Žemaitytė geriausių praėjusių metų sportininkų rinkimuose buvo pirma tarp moterų. Pergalingą sezoną apkartino sunki trauma, kuri sujaukė ir planus sėkmingai debiutuoti olimpinėse žaidynėse. Praėjus vienuolikai mėnesių 22 metų lengvaatletė vis dar negali sportuoti visa jėga.

Startuoti olimpinėse žaidynėse – seniai puoselėta Viktorijos Žemaitytės svajonė. Įvykdžiusi normatyvą dar praėjusių metų liepą, mėgautis laukimu ji lyg ir galėjo ilgiau nei metus. Deja, laukimas buvo gerokai apkartintas.

Tapo Europos jaunimo ir pasaulio studentų čempione, sulaukė milžiniško žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, metai atrodė sėkmingi, tačiau štilį į kylančią jaunos sportininkės karjerą įnešė tame pačiame Bankoke, kur vyko pasaulio universiada, patirta sunki trauma. Metant ietį Viktorijai trūko priekinis kryžminis kelio raištis.

Aritmetika paprasta – per vienuolika mėnesių olimpinėms žaidynėms besirengianti V. Žemaitytė nedalyvavo nė vieneriose daugiakovės varžybose. Atskirų rungčių varžybose jau pasirodė, tačiau kol kas nestartavo šuolio į aukštį ir į tolį bei ieties metimo varžybose. Iki olimpinių žaidynių beliko mėnuo.

Apie vietas negalvoja

Daugiakovininkų treneris Tolvydas Skalikas V. Žemaitytės pasirodymą Pekine pavadino loterija, mat prognozuoti šios lengvaatletės atveju – tiesiog neįmanoma. Ko galima tikėtis iš Viktorijos, negalėjo pasakyti ir sportininkės treneris Alvydas Gavėnas, o pati sportininkė prasitarė, jokių tikslų sau Pekine tiesiog nekelianti.

„Jei po Europos jaunimo čempionato būtumėte paklausę, ko galima tikėtis iš Viktorijos Pekino olimpinėse žaidynėse, būčiau sakęs drąsiai – ji bus aštuonete. Dabar po tokios rimtos traumos prognozuoti labai sunku… Tikėtis visuomet galima, bet žadėti ar bent pasakyti, ko galima tikėtis, Viktorijos atveju labai sudėtinga”, – teigė A. Gavėnas.

„Ji dar jauna. Šios žaidynės lai būna puiki proga pajusti, kas tai yra olimpinė dvasia, o po to bus galima planuoti geresnius rezultatus ir aukštesnes vietas”, – pridūrė treneris.

„Olimpinės žaidynės – mano svajonė. Gaila, kad sunki trauma viską apvertė aukštyn kojomis, bet toks likimas. Dabar kitaip negali būti”, – sakė V. Žemaitytė. Ji džiaugiasi, kad savijauta artėjant žaidynėms vis gerėja, nors dar prieš keletą mėnesių buvo įsitikinusi, kad vykti į Pekiną jai nebėra prasmės.

„Dabar nuotaika gera. Traumos požymių beveik nejaučiu, iš esmės galiu atlikti visus judesius kaip anksčiau – ir bėgti per barjerus, iš šokti į tolį ar aukštį. Iki Pekino  nepavyks atsigauti visu 100 proc., nes po tokios traumos sportininkai per metus visiškai tikrai neatsigauna, bet, manau, 80 proc. pajėgumu žaidynėse galėsiu startuoti. Kaip pavyks, negaliu pasakyti. Manau, gali būti visaip: ir gerai, ir per viduriuką, ir prastai.  Jokių tikslų sau nebrėžiu, nes tikrai nežinau, kiek šiandien galiu ir kiek ne”, – teigė V. Žemaitytė.

Lengvaatletė sako nejaučianti spaudimo, kad po pergalių praėjusiai metais sėkmingai turi pasirodyti ir Pekino žaidynėse. „Visi supranta mano situaciją”, – įsitikinusi V. Žemaitytė.

„Iki rezultatų, kuriuos rodėme pernai – dar toloka, nors dabar svarbiausia yra tai, kad kiekvieną dieną Viktorija jaučiasi vis geriau ir kasdien vis gerina rezultatus. Kita vertus, aš nežinau, ar laiko pasiruošimui ir visiškam atsigavimui užteks. Šito negaliu pasakyti”, – panašiai kalbėjo ir treneris A. Gavėnas.

Pasak trenerio, fizinių traumos pasekmių V. Žemaitytė nejaučia, tačiau likęs savotiškas traumos prisiminimas, sportininkę veikiantis psichologiškai. „Paaštrėjo savisaugos instinktas”, – teigė A. Gavėnas.

Viktorija pripažįsta, kad didžiausią nerimą kelią ieties metimo rungtis, nes būtent mesdama ietį ji ir patyrė traumą. „Ši rungtis mane veikia psichologiškai. Labai nedrąsu, koją statyti taip, kaip anksčiau statydavau, nes baisu gauti tokią pat traumą. Manau, reikės dirbti su psichologu, kad pavyktų nugalėti šią baimę, – neslepia sportininkė. – Kol kas ieties metimas ir šuolis į tolį – mažiausiai liečiamos rungtys, nes taip atsispirdama šiek tiek jaučiu traumos pasekmes.”

Įprato žiūrėti televizorių

Pirmi penki mėnesiai po traumos Viktorijai buvo ypač sunkūs. „Esu įpratusi gyventi aktyviai – varžybos, kelionės, aktyvus poilsis, todėl patyrus traumą gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Vizitai pas medikus, procedūros ir įvairiausi pratimėliai ant čiužinio, kurių aš labiausiai nemėgstu – taip leidau dienas.

Po operacijos buvau išvežta į Palangą, kur visą mėnesį, galima sakyti, prabuvau vienui viena. Negalėjau nieko daryti, išskyrus gulėti. Daug vaikščioti negalėjau, nes kelis iškart pradėdavo tinti. Buvo sunku, nes nemėgstu pasyvumo. Nemėgstu sėdėti lovoje ir žiūrėti televizorių ar skaityti knygas, bet per pastaruosius metus teko tai daryti. Prisiskaičiau knygų, žurnalų, įvairiausios spaudos, prisižiūrėjau televizijos. Geriausiu draugu tapo kompiuteris. Geriausiu atveju nebent į kino teatrą nuvažiuodavau”, – prisimena sportininkė.

Metai nebuvo lengvi. „Buvo sunku. Net tik jai, bet ir man. Darbas buvo kardinaliai kitoks. Džiugu, kad labai geranoriškai pagelbėjo kolegos treneriai, kiti specialistai”, – sakė A. Gavėnas.

Viktorija sako, kad labiausiai motyvavo žinojimas, kad viskas bus gerai. Taip į priekį žvelgti sportininkė išmoko besigydydama ankstesnes traumas. „Rimtą kojos traumą  buvau patyrusi ir anksčiau, taip pat nugaros trumą – negalėjau šokti, bėgti… Tuomet pagalbos ieškojau visur, lankiausi pas psichologą. Maniau, jog nebegalėsiu sportuoti. Iš visų pusių buvau drąsinama, kad viskas bus gerai. Ir buvo gerai. Todėl ir dabar žinau, kad viskas bus gerai, nors trauma šįkart žymiai sunkesnė. Matau, kaip dažnai traumas patiria krepšininkai, dziudo imtyninkai ar kiti sportininkai, tačiau jie grįžta ir toliau sportuoja. Vienintelis dalykas, kurio nežinau – kiek reikės laiko, kad visiškai atsigaučiau”, – sakė V. Žemaitytė.

Ji neslepia – minčių, kad Pekino žaidynės gali „nuplaukti”, buvo. Ir dar ne taip seniai. „Dar prieš pusantro mėnesio, kai per barjerus bėgiojau ne visu pajėgumu, o į aukštį apskritai negalėjau šokti, treneriui sakiau: „Liko trys mėnesiai, o aš dar nieko negaliu daryti. Jei man skaudės taip, kaip dabar, aš tikrai niekur nevažiuosiu”. Tikrai nebuvo vilties. Kad jos yra, supratau tik prieš tris savaites, kai pajutau, kad rezultatai kasdien gerėja”, – teigė Viktorija.

 

Publikuota