Sportskeleton.com

Per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje daug streiktuota, piketuota ir badauta. Nors kūno kultūra ir sportas, nekalbant apie sportininkų rezultatus, gerokai pranokstančius jiems sudarytas sąlygas, per tuos metus nė nekvipo suklestėjimu, o šalies valdžios galvos prioritetų sąraše šią sritį grūsdavo į patį dugną, sporto visuomenė buvo kantri. Nestreikavo, nepiketavo ir nebadavo. Galbūt todėl tie, kurie priima politinius sprendimus, išmoko su šiais žmonėmis nesiskaityti.

Uždavėme ir dar ne kartą užduosime klausimą – ar reikalingi Lietuvai sveikai augantys vaikai ir sportuojanti visuomenė? Būkite geri, nesiteikite atsakyti. Įrodykite darbais.

 

Stadioną išdalinti pedagogams

Vos per kelias savaites sporto aistruoliai surengė dvi pilietines akcijas, nukreiptas  prieš valdžios mėginimus dar labiau atskirti visuomenę nuo sporto ir kūno kultūros. F-1 mylėtojai piketavo prieš nesibaigiantį marazmą dėl tiesioginių sporto transliacijų, kurias iš aistruolių atėmė Seimo nesugebėjimas išleisti aiškų ir jokių dviprasmiškų interpretacijų nepaliekantį Alkoholio kontrolės įstatymą.

Darganotą popietę prie Vyriausybės rinkosi ir futbolo mėgėjai, kuriems anekdotai apie įkurtuves Nacionaliniame stadione jau nebeatrodo juokingi. Šoką sukėlė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sumanymas 200 mln. litų, kuriuos vyriausybė pažadėjo atseikėti Nacionalinio stadiono statyboms, padalinti darbo užmokesčiu nepatenkintiems mokytojams. Panašu, kad nesiliaujantys neramumai švietimo sektoriuje politikams smarkiai įkyrėjo, nors jie niekaip negali sutarti – tai pilietinė ar politinė akcija.

Minėto komiteto pirmininko Virginijaus Domarko bei vicepirmininko Juliaus Dautarto nuomone, atsikračius minties statyti Nacionalinį stadioną ir iš sporto visuomenės atėmus 200 mln. litų, šie pinigai galėtų tapti šaltiniu didinti mokytojų darbo užmokestį net kiek daugiau nei to reikalauja streikuojantys pedagogai.

Premjeras Gediminas Kirkilas, žadėjęs iš valstybės biudžeto Nacionaliniam stadionui skirti 200 mln. litų, kad pirmas statybų etapas būtų baigtas iki 2009 m. birželio 25 dienos, kai Vilniuje bus rengiami masiniai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginiai, dabar sako, kad pinigų likimą spręs Seimas. Nors priduria, kad pinigų stadionui biudžete vis dar yra ir jie bus skirti, kai bus aiški galutinė stadiono kaina.

Pasak Vilniaus savivaldybės vicemero Evaldo Lementausko, galimybių pabaigti statybas iki suplanuotos datos jau nebėra, net jei į darbus būtų kibta kad ir šiandien. Vyriausybės delsimą sostinės vicemeras traktuoja kaip pasityčiojimą. KKSD generalinis direktorius Algirdas Raslanas baiminasi: jei stadiono darbai vėl visiškai sustos, ko gero, jau nebepajudės iki 2015 ar net iki 2020 metų.

Nuostolius dengs vilniečiai

Užsakovai, rangovai ir projektuotojai svarsto, ką daryti su rūdijančiais stadiono griaučiais. Rangovai savo lėšomis tęsti statybas neturi nė mažiausio noro. Užsakovai tai supranta: kas gi norėtų atlikti darbų už 180 mln. litų skolon?

Tuo tarpu rūdyjanti armatūra toliau ryja vilniečių pinigus. Lenktynes su laiku pralaimintis stadionas rangovų bendrovei jau atnešė apie 300 tūkst. litų nuostolių, savomis lėšomis rangovai atliko darbų už 35 mln. litų ir dėl įstrigusių statybų atleido ir kompensacijas išmokėjo apie 100 darbuotojų. Bendrovei pateikus ieškinį, nuostolius greičiausiai turėtų atlyginti Vilniaus savivaldybė.

Maža to. Jei Vyriausybė artimiausiu metu neskirs nors pusės žadėtų lėšų, statybvietę vėl tektų užkonservuoti. Šie darbai, už kuriuos taip pat turėtų mokėti savivaldybė, atsieitų maždaug 20 mln. litų.

Savivaldybė griebiasi šiaudo: skelbs konkursą stadiono prižiūrėtojui rasti. Tikimasi, kad operatoriumi tapęs juridinis asmuo galėtų surasti privačių lėšų statyboms pabaigti. Tačiau šiuo metu savivaldybėje dar tik ruošiamos konkurso sąlygos, konkursas  bus skelbiamas tik rugpjūtį, o operatoriaus tikimasi sulaukti tik kitą žiemą.

Kam stadionas, jei yra Valdovų rūmai?

Kuklų, bet išraiškingą piketą prie vyriausybės surengusios Sekmadienio futbolo lygos (SFL), kurioje ketvirtus metus rungtyniauja keli tūkstančiai vilniečių, pozicija tokia: sportas neturėtų būti politinių ambicijų karo lauku. „Leiskite žmonėms sportuoti“, – skelbiame SFL peticijoje.

Lietuva – šalis, kurioje dangoraižiai, gyvenamieji namai ir akropoliai kaip grybai po lietaus dygsta. Nedygsta tik sporto objektai. Viena kita vangiai suręsta arena leidžia bent jau naiviai tikėtis, kad išvengsime gėdos, kai 2011 m. į Lietuvą suvažiuos Europos krepšinio čempionato dalyviai.

Dar yra viena kita provincijos mokykla, šiaip ne taip susiremontavusi sporto salę, ar atidaryta viena kita dirbtinės dangos aikštelė, kuriomis džiaugiamis tarsi pasistatytais grandioziniais olimpiniais kompleksais.

Politikai tyčiojasi iš gyventojų noro sportuoti. Tyčiojasi iš sporto profesionalų noro atstovauti Lietuvai. Atstovauk, o kam tau aikštės, baseinai, bėgimo takai? Jie šildosi čempionų šlovės spinduliuose, besipuikuodami prieš fotoaparatų blykstes, bet lenda į krūmus, kai ateina sprendimų priėmimo metas. Virgilijus Alekna pripažintas labiausiai Lietuvą garsinančiu žmogumi, tačiau valstybei nusispjauti į tai, kokiomis sąlygomis tėvynėje treniruojasi vienas geriausių pasaulio atletų.

Neužtektų visų pirštų išvardinti, kiek seimo narių ar kitokio plauko politikų yra arba yra buvę sporto federacijų vadovais. Kas iš to? Federacijos kapstosi kaip begalėdamos ir beveik nėra tokių, kurios be ašarų akyse nesiskųstų finansavimo ar bazių stoka.

Vienas valdančiai koalicijai nepriklausantis seimo narys suformulavo retorinį klausimą: ką sau galvoja į jokius karinius konfliktus nežadanti veltis valstybė, kariuomenės apginklavimui skirianti beveik 1,5 mlrd. litų, o sportui ir kūno kultūrai – vos 80 mln. „Šimtą metų Lietuvos niekas nepuls, o vaikai paliegę ir iškrypę jau dabar auga“, – sakė politikas.

Abejotino prasmingumo Valdovų rūmų statybai iki šių metų jau išleista 120 mln. litų, nors planuota, kad visam projektui užteks 20 mln. mažiau. Šiemet atseikėta dar 45 mln. litų ir niekas negali pasakyti, kad tai paskutinė injekcija. Dėl lėšų stygiaus darbai šioje statybvietėje niekada nebuvo sustoję, o klausimų dėl šios, pasak sostinės futbolo aistruolių, „statybinių medžiagų sangrūdos“ finansavimo niekam klausimų nekyla.

Ponai suka galvas – reikia pirkti reprezentacinį lėktuvą, skirtą pirmųjų šalies asmenų vizitams į svečias šalis. Ponai skaičiuoja – toks lėktuvas galėtų kainuoti iki 116 mln. litų ir tvirtina, kad biudžete tokių pinigų yra numatyta. Kas geriau atliktų šalies reprezentacinę funkciją – prezidentinis lėktuvas ar nacionalinis stadionas? Klausimas, į kurį atsakymą, ko gero, žino ir pats Prezidentas.

Paliegėlių karta ateina

Kai 2009 m. metais turistai pradės plūsti į Vilnių, ateinančių metų Europos kultūros sostinę, galėsime juos pasitikti: „Sveiki, esame vienintelė sostinė Europos Sajungoje, neturinti normalaus stadiono!“

„Atrodo, kad būtent tais metais Europa sužinos, jog Lietuvoje klesti pusrūsių kultūra. Iškilmių svečiams dantis teks užkalbėti kamerinėje aplinkoje“, – rašoma futbolo mėgėjų peticijoje.

„Ar tai yra smūgis tik futbolo mėgėjams? Ne, visai tautai. Galite iki pažaliavimo nerodyti alkoholio reklamos per televiziją, bet priklausomybių nuo alkoholio nesumažės ir tauta nuo to tikrai netaps sveikesnė. Dar daugiau – jaunoji karta neteko galimybės per televiziją stebėti sporto transliacijų ir dar labiau atstumiama nuo kūno kultūros. <…>

Jei vaikas neturės kur bėgioti, jis valandų valandas sėdės prie kompiuterio. Jei žmogus neturės sąlygų sportuoti, jis jas praleis vartodamas alkoholį ar be tikslo slankiodamas milžiniškame prekybos centre. Tiesą sakant, taip jau yra dabar. Paliegėlių karta ateina. Ar kas nors pagalvojo ir suskaičiavo, kiek žalos valstybei atneša toks visuomenės gyvenimo būdas?“, – skelbiama futbolo aistruolių peticijoje.

Yra žinoma – kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo didesnę dalį laisvo laiko gyentojai skiria fizinei veiklai ir daugiau dėmesio sveikai gyvensenai. Lietuvoje šie dėsniai neveikia. Kuo labiau lobsta valstybė, tuo labiau griūva sporto objektai. Sportuojančių skaičius nedidėja, kita vertus, kur jie turėtų tai daryti – plyname lauke?

KKSD užsakytų ir 2007 m. atliktų tyrimų duomenimis, sportuojančiųjų skaičius per septynerius metus nepakito, šiek tiek sumažėjo, nors ekonomika ir pragyvenimo lygis šalyje augo. Savarankiškai mankštinasi mažiau nė trečdalis 7–80 m. amžiaus šalies gyventojų, organizuotus sporto užsiėmimus lanko kas šeštas gyventojas. Daug kam net ir tokie rodikliai atrodo neobjektyvūs ir išpūsti…

 

Atimama auksinė galimybė

2005 m. Kaune sėkmingai įvyko Europos U-20 lengvosios atletikos čempionatas,  2006 m. vasarą vyko Europos lengvosios atletikos varžybos „EAA Permit Meeting Kaunas 2006“. Tai labai aukšto lygio varžybos, kurių organizavimas paliko didelį įspūdį Europos lengvosios atletikos federacijai (EAA).

Nenuostabu, kad Lietuvai patikėta suorganizuoti ir 2009 m. Europos U-23 čempionatą bei, maža to, pasiūlyta kandidatuoti surengti 2012 m. Europos suaugusiųjų čempionatą. Deja, šiuo pasiūlymu nebus pasinaudota dėl vienos vienintelės priežasties – nėra garantijų, kad šioms varžyboms būtinas modernus Nacionalinis stadionas bus pastatytas.

Ką reiškia tapti Europos lengvosios atletikos čempionato šeimininkais? Užtenka vieno pavyzdžio. 2006 m. čempionatą Gioteborge, kuris tetruko savaitę, visame pasaulyje stebėjo 890 mln. televizijos žiūrovų! Neįtikėtina reklama miestui ir valstybei, kuri niekais paverstų tuos stadiono statybos kaštus, kurių taip Lietuvoje baiminamasi.

 

Publikuota