V. Čmilytė: “2006 metai – vieni iš geriausių”
penktadienis, 15. gruodis 2006
23 metų šachmatininkė Viktorija Čmilytė prisipažįsta, profesionaliame sporte nenorinti užsibūti per ilgai. Dar keli, gal penkeri metai. Didelės konkurencijos šalyje neturinti sportininkė tikina, kad pergalės nėra tokios lengvos, kaip gali atrodyti – dėl vietos po saule reikia kovoti nuolatos.
Pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoją ir Europos greitųjų šachmatų čempionę (šį titulą iškovojo tik prieš kelias savaites) šachmatininkę V. Čmilyte galima vadinti geriausia 2006 m. Lietuvos sportininke. Tradiciniuose LTOK organizuojamuose rinkimuose V. Čmilytė užėmė septintą vietą, tačiau į priekį praleido tik vyrus ir dailiojo čiuožimo atstovę Margaritą Drobiazko, kuri kartu su partneriu Povilu Vanagu rinkimuose dalyvavo kaip pora, o ne atskiri sportininkai.
- Metai man buvo labai sėkmingi, vieni iš sėkmingiausių. Visų pirma, dėl pasaulio moterų pirmenybėse pavasarį iškovoto bronzos medalio, kuris, manau, yra didžiausias mano pasiekimas per visą karjerą. Dėka šio rezultato turbūt ir patekau į geriausių sportininkų dešimtuką, – pokalbį pradėjo šachmatininkė.
- Bet jūsų karjeroje turbūt būtų sunku surasti nesėkmingus metus. Ar sėkmingi metai jums netampa savotiška rutina?
- Ne, jokiu būdu ne. Beveik kasmet pavyksta kažko pasiekti, bet nereikia galvoti, kad tai yra taip lengva. Konkurencija šachmatų sporte labai didelė. Pavyzdžiui, pasaulio čempionate varžėsi 64 dalyvės, be to, ir atranka buvo labai griežta. Nuolatos tenka kovoti dėl vietos po saule. Sporte yra taip – sulaukęs pripažinimo, nuolat turi įrodinėti, kad esi vertas ir kad jis realus. Negalima sustoti ir užmigti ant laurų.
- Tačiau Lietuvoje, panašu, neturite didelės konkurencijos…
- Šiauliuose yra labai gera situacija su jaunais sportininkais – tiek vaikinais, tiek merginomis. Turime daug talentingo jaunimo, pavyzdžiui, KKSD apdovanotas Matas Narmontas. Pamaina, naujų talentų karta auga, tad konkurencija tik didėja.
- Iš kur semiatės motyvacijos?
- Nežaidžiu labai dažnai, dalyvauju tik apie 10-11 varžybų per metus, taigi žaisti nenusibosta. Vienas iš šaltinių, be abejo, yra šeima. Viena vertus, vaikai mane atitraukia nuo šachmatų, tačiau pabendravus su jais vėl atsiranda sveikas noras ir azartas pažaisti. Be to, aš iš tiesų labai džiaugiuosi, galėdama ginti Lietuvos garbę. Labai malonu, kai žmonės iš tolimų pasaulio kraštų žino, kas yra Lietuva, žino, kad aš lietuvė. Man tai yra svarbu.
- Dauguma sporto šakų, ypač ne olimpinių, suka komercijos keliu. Ar jūs, planuodama varžybų tvarkaraštį, taip pat stengiatės įtraukti kuo daugiau komercinių turnyrų?
- Į kai kurias varžybas mane kviečia. Kai nekviečia, pasirenku, kuriose būtų įdomu pažaisti. Be abejo, finansinis aspektas yra svarbus, bet ne visuomet lemiamas – kaip profesionalė žiūriu ne tik į prizus, bet ir į tai, kurios varžybos būtų naudingos patirties prasme. Aišku, pirmoje eilėje – pasaulio ir Europos čempionatai. Juose reikia ir noriu žaisti. Medaliai, iškovoti atstovaujant šaliai, o ne siekiant užsidirbti, yra patys svarbiausi.
- Planuojama, kad šachmatų federacija iš valstybės gaus kur kas mažesnį finansavimą. Ne vienas jūsų sporto šakos atstovas jau yra pareiškęs savo pasipiktinimą. Ką apie tai manote jūs?
- Iš tiesų, stengiuosi nesigilinti į tuos dalykus, nepergyventi, nes tuomet būtų labai sunku ramiai žaisti. Aš džiaugiuosi, kad Šiauliuose jaučiu svarią paramą. Daug padeda miestas, apmoka keliones į pagrindines varžybas ir panašiai. Man tai padeda laikyti save profesionale sportininke. Jei miesto paramos nebūtų, būtų žymiai sunkiau.
- Kad ir kur būtų kalbama apie jus, visuomet akcentuojama, kad esate šiaulietė. Atrodo, kad esate didelė savo miesto patriotė.
- Tikriausiai taip. Nesiekiu iš Šiaulių kažkur išvažiuoti, nors daugelis mano kartos žmonių stengias persikelti į didesnius miestus. Aš galiu būti tik dėkinga, kad Šiauliuose sudarytos puikios sąlygos treniruotis ir neturiu jokių priežasčių norėti kur nors išvažiuoti.
- Ar įsivaizduojate, kaip ilgai tęsis jūsų profesionalės karjera?
- Tiesą pasakius, nenorėčiau žaisti per daug ilgai. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai pasiektą lygį šachmatų sporte galėsiu panaudoti kita kryptimi, pavyzdžiui, konsultuodama vaikus. Bet tai – ateitis. Dar porą, gal penketą metų noriu pažaisti, kadangi šachmatuose dar yra daugybė dalykų, kuriuos turiu išmokti, keletas rezultatų, kuriuos dar norėtųsi parodyti. Tik nežinau, ar tai pavyks.
- Esate aistringa sporto gerbėja?
- Labai pergyvenu dėl krepšininkų. Pamenu paskutines olimpines žaidynes, kai mūsų rinktinė pralošė paskutinius du mačus – širdis sustojo, skaudėjo, o visi iš manęs juokėsi. Aš galiu būti labai azartiška sporto gerbėja. Yra daug sporto šakų, kurios man patinka – tenisas, dailusis čiuožimas, futbolas.
- Ar dar tenka girdėti abejones, neva anoks sportas tie šachmatai?.. Koks būtų jūsų atsakymas tokiems žmonėms?
- Žinau, kad šachmatus sportu toli gražu laiko ne visi, tačiau aš tarp sportininkų jaučiuosi tarsi kolegų būryje (šypsosi). Neabejoju – šachmatai yra sportas. Bet kuris iš skeptikų atėjęs į varžybas įsitikintų, koks tai yra stresas, kokia kova, kokia dviejų žmonių dvikova. Tiesiog šachmatai – kitoks sportas, kuriame fizinė jėga nėra svarbi. Bet sportinės dvasios tikrai netrūksta.
Publikuota
