Sportskeleton.com

 Lietuvos sveikatos programoje apie gyventojų fizinį aktyvumą užsimenama vienu sakiniu. Jis teigia, kad iki 2010 m. laisvalaikiu fiziškai pasyvių asmenų skaičių būtina sumažinti 30 proc. Dabar 2009-ieji, o per pastaruosius aštuonerius metus visuomenės fizinio aktyvumo rodikliai į gerąją pusę nepasikeitė nė per plauką.

Stiklinė, iki pusės pripildyta vandens – pustuštė ar puspilnė? Sakoma, kad pesimistai ją regi pustuštę, optimistai – puspilnę. Skaičiai, kuriais disponuoja Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), matuodamas visuomenės fizinį aktyvumą, kaip tas vanduo stiklinėje – svyruoja ties 50 proc. riba. 2007 m. atlikto Lietuvos gyventojų požiūrio į kūno kultūros pratybas, sportą ir sportavimo įpročių tyrimo išvados skelbia, kad Lietuvoje fiziškai aktyvūs yra 48,4 proc. gyventojų (mankštinasi savarankiškai arba sportuoja organizuotai). Mažadaug kas antras iš tų, kuriems nuo 7 iki 80 metų. 2002 m. analogiško tyrimo rezultatai buvo panašūs – 47,6 proc. Kaip interpretuoti tokius duomenis? Ką akcentuoti – tai, kad kas antras žmogus sportuoja, ar kad kas antras net nesimankština?

 NESIMANKŠTINA. Suaugusių žmonių gyvensenos tyrimų projekte „FinBalt Health Monitor” Lietuva kartu su Suomija, Latvija ir Estija dalyvauja nuo 1994 metų. Tyrimo duomenimis, nuo tada laisvalaikiu besimankštinančių gyventojų skaičius Lietuvoje didėjo, tačiau vis dar išlieka pernelyg mažas. 2004 m. 30,3 proc. vyrų ir 26,7 proc. moterų atsakė, kad mankštinasi bent 4 kartus per savaitę 30 min. ir ilgiau taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir padidėtų širdies susitraukimų dažnis. 2006 m. taip besimankštinančių buvo 23,0 proc., o 1994 m. bent keturis kartus per savaitę mankštinosi 15,9 proc. vyrų ir 13,5 proc. moterų. Ypač kukliai Lietuvos rodikliai atrodo lyginant su Suomijos rezultatais. Pavyzdžiui, 2002 m. Lietuvoje mankštinosi tik 37 proc. 15-24 metų žmonių, o Suomijoje šioje amžiaus grupėje – 65 proc.; 25-34 metų žmonių grupėje Lietuvoje mankštinosi tik 30 proc. žmonių, o Suomijoje – 60 proc.; 55-64 metų grupėje – Lietuvoje 35 proc., o Suomijoje – 70 proc. žmonių. Lyginant 2002 ir 2007 m. KKSD tyrimų duomenis, matyti, kad nepaisant to, kad sportuojančių ir nesportuojančių procentas nepakito, yra šiokių tokių nejudraus gyvenimo būdo motyvacijos pokyčių. Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės nesportuoja liko ta pati – noro, valios, energijos trūkumas, tačiau procentas taip atsakiusiųjų sumažėjo nuo 38,4 proc. (2001 m.) iki 30,2 proc. (2007 m.) Kur kas svarbesne priežastimi nesportuoti tapo didelis darbo, mokslo krūvis (13,1 proc. ir 26,1 proc.).

KLAIDA. Kūno kultūros ir sporto įstatymas atsakomybę už gyventojų kūno kultūrą priskiria KKSD bei Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencijai. Apie tai, kaip ŠMM kratosi atsakomybės rūpintis moksleivių fiziniu ugdymu rašėme 42-ame praėjusių metų „Sporto” numeryje („Švietimo sistemos šešėlyje”, Mindaugas Augustis). KKSD įpareigotas rengti kūno kultūros ir sporto programas. Jas rengia, tačiau jos yra orientuojamos tiesiog į varžybų organizavimą, o ne reakreacinės fizinės veiklos skatinimą ir tam palankių sąlygų sudarymą, aktyvų poilsį darant prieinamą kiekvienam gyventojui. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl dauguma programų nėra pakankamai efektyvios. Vykdant varžybas mėgėjams dažnai prisidengiama sporto visiems vardu, nors tikrieji sporto visiems prioritetai neturi nieko bendra su varžymusi ir pergalių siekimu. Taip, per paskutinius dešimt metų organizuotai sportuojančių (sporto klubuose) skaičius išaugo (1998 metais – 53 372, 2006 m. – 91 999), tačiau bendras gyventojų fizinis aktyvumas nepagerėjo.

STOKA. Kodėl skatinant visuomenės fizinį aktyvumą nėra tikslinga vadovautis principu „kuo daugiau varžybų”, rodo ir apklausų rezultatai, teigiantys, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmonės nesportuoja, yra didelis užimtumas ir laiko stoka. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempas milžiniškas, todėl pirmiausia būtina skatinti tas fizinės veiklos formas, kurios nereikalauja didelių laiko sąnaudų ir kurias nesunku įsprausti į kasdienę rutiną. Akivaizdu, kad dieną ar kelias dienas trunkantys renginiai, dažniausiai vykstantys didmiesčiuose, nėra viena iš jų. Pasaulinė sveikatos organizacija taip pat pabrėžia, jog ypač svarbu, kad fizinis aktyvumas būtų integruojamas į gyventojų kasdienybę, o ne taptų savotišku prabangos dalyku, kurį dėl laiko ir finansinių išteklių stokos būtų sunku sau leisti. Juolab, kad 61,6 proc. Lietuvos gyventojų, apklausos duomenimis, sportinei veiklai pinigų visai neskiria (2007 m.).

(NE) VISIEMS. Kalbant apie mėgėjų sportą dažniausiai minimas vienas pavadinimas – asociacija „Sportas visiems”. Nebiudžetinė organizacija, kuri šiandien palikta kone vienintelė tempti fizinio aktyvumo plėtros jungą. Deja, ji objektyviai nepajėgi to padaryti viena, ir net neprivalo visuomenės fizinio pasyvumo problemas užsikrauti ant savo pečių – pirmiausia tai valstybės institucijų reikalas. „Sportas visiems” yra visuomeninė organizacija, savanoriškais pagrindais vienijanti visuomenines kūno kultūros, sporto ir turizmo organizacijas, kuriai pirmiausia rūpi jos narių interesai. Sporto visiems judėjimas gyventojų pasyvumo problemos neišsprendė nė vienoje Europos šalyje, to neatsitiks ir Lietuvoje, kur sportas visiems aktyviai pradėtas skatinti tik atkūrus nepriklausomybę. Priežastis jau minėta – jis neužtikrina masinio gyventojų dalyvavimo sporto visiems renginiuose. Asociacija šiandien vienija maždaug 500 klubų, kuriuose sportuoja maždaug 50-60 tūkst. žmonių. „Sporto visiems” renginių pakanka, pvz., 2006 m. buvo surengta beveik 4 400 renginių, tačiau juose dalyvavo apytiksliai 6 proc. šalies gyventojų. Nepakankamai, kad tai turėtų didesnės įtakos bendram gyventojų fiziniam aktyvumui. Valstybė remia „Sporto visiems” programas, tačiau svarbesnis kitas klausimas: kiek investuojama, kad į fizinę veiklą būtų įtraukti tie žmonės, kurie nepriklauso organizacijoms, besiglaudžiančioms po „Sportas visiems” vėliava? Į sporto klubus susibūrę žmonės sportuos nepriklausomai gaus postūmį iš viršaus ar ne negaus, tam jie ir būrėsi į klubus, nes jaučia potraukį ir poreikį aktyviai veiklai. Kaip kiti 95-96 proc. gyventojų?

9 AUKLĖS. Lietuvoje yra 530 seniūnijų. Seniūnijos – arčiausiai bendruomenių esanti biudžetinė grandis, lengviausiai galinti išjudinti pačią apačią. Deja, 2008 m. tik 44 seniūnijos turėjo vadinamųjų kūno kultūros ir sporto instruktorių etatus, tai yra žmones, atsakingus už kūno kultūrą seniūnijose. 44 iš 530 – „įspūdingas” santykis. Šių etatų skyrimas yra savivaldybių įtaka, KKSD net ir norėdamas negalėtų įsteigti daugiau etatų, nes tai pažeistų Savivaldos įstatymą. KKSD net neturi jokių juridinių galių įpareigoti savivaldybes steigti tokius etatus. Tai, ką padarė 44 seniūnijos, padarė geranoriškumo ir supratingumo vedamos. Sveikatos apsaugos ministerija, ŠMM ar netgi Žemės ūkio ministerija turi skyrius, kurių funkcijos susijusios su sveikos gyvensenos skatinimu, tačiau ar kas nors įsivaizduoja, ką tie skyriai ištiesų veikia? Dabartinė kūno kultūros politika – tarsi devynios auklės ir vaikas be galvos. Yra sudėliotos funkcijos, bet nėra koordinatoriaus, nėra sistemingos plėtros.

(NE) PRAMOGA. Net 41,4 proc. Lietuvos gyventojų kalbėdami apie sporto teikiamą naudą išskiria gerą fizinę ir psichinę sveikatą, bei gerą fizinį pasirengimą. Tik 23,8 proc. šalies gyventojų į sportą žiūri kaip į puikią laisvalaikio praleidimo formą ar galimybę atsipalaiduoti. Europos komisijos inicijuoto tyrimo (2005 m.) duomenimis, 41 proc. lietuvių mano, kad yra kur kas patrauklesnių laisvalaikio praleidimo būdų nei aktyvus poilsis. Akivaizdu, kad skatinant žmones būti aktyvesniems būtina akcentuori ne tik fizinės gerovės, bet ir poilsio bei pramogos aspektą. Žmonės tiesiog nesupranta, kad aktyvus poilsis gali būti malonus. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl lietuviai laisvalaikiui praleisti rečiau renkasi sportą, yra ta, kad lyginant su kitų Europos sąjungos šalių piliečiais, lietuviai ganėtinai daug fizinės veiklos atlieka darbe. 54 proc. lietuvių mano, jog darbe jie atlieka daug arba pakankamai fizinės veiklos, ir pagal šį rodiklį Lietuva yra antra tarp Europos sąjungos šalių (olandai – 56 proc.).

APLINKA. Vienas iš svarbiausių dalykų, skatinančių fizinį aktyvumą, yra tai, kaip žmogų supanti aplinka yra pritaikyta tokiai veiklai. Šalyse, kuriose jau pasiekta tam tikrų rezultatų sveikatinimo srityje, buvo įsitikinta, kad ypatingos agitacijos būti aktyvesniems net nereikia, jei žmogaus darbo ir ypač gyvenamoji aplinka sukuria palankias sąlygas aktyviam poilsiui. Deja, Lietuva šiuo aspektu atsilieka nuo daugelio Europos šalių, todėl spręsti visuomenės fizinio pasyvumo problemas Lietuvai bus žymiai sunkiau nei šalims, kuriose viešųjų erdvių pritaikymas aktyviam poilsiui nėra toks apgailėtinas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 1000 gyventojų vidutiniškai tenka 3,5 sporto infrastruktūros objekto, iš jų lauko (atvirų) statinių – apie 2,2, uždarų statinių – apie 1,3. Lietuvoje 2005 m. 1 000 gyventojų teko vidutiniškai 1,71 sporto infrastruktūros objekto, taigi – dvigubai mažiau. Tuo tarpu duomenų apie tai, kiek ir kokių rekreacinių įrenginių Lietuvoje tenka tam tikram skaičiui šalies gyventojų skirtinguose regionuose, nekalbant apie jų dinamiką, apskritai nėra. Gyvenamųjų namų statybos bumą Lietuva išgyveno, tačiau sutvarkyti dviračių takus, žaidimų ir rekreacines aikšteles, parkus, čiuožyklas ir t.t. ekonomikos augimo periodu nepajėgė nei valstybė, nei savivaldybės.

KULTAS. Iki prasidedant ekonominei krizei Lietuvoje aktyviai kūrėsi privatūs sporto ir sveikatingumo centrai, kurie didesnes nei vidutinės pajamas gaunatiems gyventojams turėjo sudaryti puikias sąlygas fizinei veiklai. Vis dėlto šis bumas tikėtų rezultatų nedavė, nors per septynerius metus tokių centrų pelningumas išaugo penkiskart. Šio verslo sektoriaus augimas pirmiausia išryškino kompetentingų sporto specialistų – trenerių, instruktorių ir net vadybininkų – trūkumą, tai sudarė prielaidas nekokybiškų paslaugų teikimui. Netruko išryškėti ir kita blogybė. Žiniasklaidos jau senokai suformuotas ir visuomenėje paplitęs gražaus kūno kultas pernelyg smarkiai paveikė ir privačių sporto centrų rinkodaros strategijas, ir tai dar labiau sumenkino tikruosius fizinio aktyvumo tikslus. Jaunam žmogui kalama į galvą, kad jis turi netobulą kūną, o gražus kūnas yra svarbiausia, ko jis turėtų siekti. Pamirštama sveikata, savijauta, tikinama, kad fizinė veikla yra neatsiejama nuo maisto papildų ir kitų preparatų vartojimo.

 SVEIKATA. Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos SVEIDRA duomenimis, Lietuvoje pastebimai mažėja gyventojų, kuriems per metus nebuvo užregistruota nė vienos ligos, bei nesilankiusiųjų sveikatos priežiūros įstaigose skaičius. Nuo 2001 iki 2005 m. asmenų, sirgusių bent viena liga, skaičius padidėjo 7,6 proc. 2007 m. Lietuvoje 67 proc. gyventojų užregistruotas bent vienas susirgimas ar trauma – 64,5 proc. suaugusiųjų ir 77 proc. vaikų. 2007 m. vidutiniškai kiekvienas šalies gyventojas pas gydytojus lankėsi 6,9 karto, ir šis rodiklis kasmet auga. Visuomenės sveikatos tyrėjai teigia, kad didžiausią įtaką sveikatai turi šie veiksniai: genetiniai ir biologiniai veiksniai (20 proc.), gyvensena ir elgsena (50 proc.), aplinka (20 proc.) ir sveikatos priežiūra (10 proc.). Vadinasi gerą sveikatą net 70 proc. lemia požiūris, įpročiai ir supanti aplinka, tačiau valstybė ir pats žmogus didžiausią dėmesį skiria tiesioginei sveikatos priežiūrai, nors tai prie sveikatos stiprinimo prisideda tik 10 proc.

IŠLAIDOS. 2007 m. išlaidos sveikatai sudarė 5,6 mlrd. litų arba 5,8 proc. bendrojo vidaus produkto. Per trejus metus nuo 2004 m. šios išlaidos išaugo 56 proc. Valdžios sektoriaus išlaidos sveikatos priežiūrai – valstybės ir savivaldybių biudžetai bei privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidos – sudarė 4,1 mlrd. litų. Palyginti su 2006 m., jos padidėjo 18 proc. Valdžios išlaidos sveikatos priežiūrai vienam gyventojui 2007 m. buvo 1 228 Lt. Be abejo, įspūdingais tempais didėja ir privačios gyventojų išlaidos sveikatos priežiūrai. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1998-2007 m. tiesioginės gyventojų išlaidos sveikatai padidėjo daugiau nei du kartus (nuo 177,6 Lt vienam gyventojui 1998 m. iki 433,2 lt 2007 m.). Iš viso 2007 m. Lietuvos gyventojai sveikatai išleido 1,46 mlrd. litų. Tai sudarė 26,1 proc. visų išlaidų sveikatai. Tuo tarpu 61,6 proc. gyventojų sporto paslaugoms apmokėti neskiria nė cento… Neįtikėtina, bet sveikatos priežiūros įstaigose gyventojų fizinis aktyvumas, galima sakyti, iš viso nėra skatinamas. Suaugusių žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, tik 8,5 proc. žmonių patarimą didinti fizinį aktyvumą išgirsta iš gydytojų arba sveikatos priežiūros specialistų. 24,1 proc. gyventojų toks patarimas pasiekia iš šeimos narių, 10,2 proc. – iš kitų asmenų lūpų.

OTAVOS CHARTIJA. Sveikatinimo idėjos yra pakankamai naujos visoje Europoje, į fizinio pasyvumo sukeltas pesekmes pavėluotai reagavo visas pasaulis, įskaitant labiausiai išsivysčiusias Europos šalis ir JAV. Tos problemos yra sprendžiamos dabar. Kol kas tik penkios Europos valstybės yra patvirtinusios nacionalines fizinio aktyvumo skatinimo strategijas – tai Olandija, Suomija, Anglija, Škotija ir Slovėnija. Daugelis kitų valstybių, tarp jų ir Lietuva, tik ėmė kurti tokias programas. Otavos chartija, 1986 m. pradėjusi naują erą visuomenės sveikos gyvensenos srityje, išvardijo kelis svarbiausius principus, kaip bendromis pastangomis turi būti stiprinama žmonių sveikata. Tai buvo metas, kai pradėjo keistis suvokimas, kas yra sveikata. Otavos chartijoje pirmą kartą buvo aiškiai pasakyta, kad sveikata turi būti suprantama kaip kasdienio gyvenimo dalis, gyvenimo kokybės rodiklis, o ne gyvenimo tikslas. Kad sveikata negali būti vertinama vien pagal ligas ir mirtį. Sveikata – tai tokia būklė, kurią atskiri žmonės ir bendruomenės stengiasi pasiekti ir išlaikyti, o ne ligų ir sužalojimų gydymo bei slaugymo rezultatas. Otavos chartijoje akcentuojama, kad „iš viršaus” turi būti vykdoma sveika viešoji politika, sustiprinanti bendruomenes ir ugdanti piliečių atsakomybę. Taip visuomenė ima sveikti.