Sportskeleton.com

Verslo elitas sujudo. Politikai sujudo. Visi užsimanė žaisti tenisą. Iš Vakarų atsiritusi mada jiems pakuždėjo: tai – prestižas. Jie pradėjo žaisti ir susizgribo – žaisti nėra kur…

Iš pusrūsių – į gryną orą

Kai Ričardas Berankis ir Gediminas Kirkilas sužaidžia teniso partiją, skeptikai sutartinai linksi – tai iš tiesų vykusi nevykusiai į vatą įvyniota viešųjų ryšių akcija. Tačiau premjero ir tenisininko keliai susikerta neatsitiktinai. Vadinamasis elitas – valdžios atstovai, verslininkai – pastaraisiais metais dėl teniso tiesiog kraustosi iš proto. Kelias valandas per savaitę pabūti teniso aikštelėje tapo prestižo reikalu, o partija prieš kitą svarbų veikėją – ne tik pramoga ar proga pasipuikuoti prieš fotografų blykstes, bet ir galimybė aptarti darbo reikalus, užmegzti bei plėtoti pažintis.

Kažkas panašaus į plačiai pagarsėjusį Algirdo Mykolo medžiotojų būrelį, kuriam priklausyti trokšta daugelis, nesvarbu – šaudyti moka ar ne. Pavyzdžiui, Maskvoje teniso klubų VIP nariais sumokėję didelius pinigus tampa netgi tie, kurie net neketina į rankas paimti teniso raketės. Prestižo siekimas verčia juos vadinti save tenisininkais. 

Prisiminkite Lietuvą prieš dvidešimt metų, prisiminkite laukinius kapitalizmo laikus ir įsivaizduokite to meto verslininką. Prirūkyta kamerinė aplinka, biliardo stalas, rankose taurė ir cigaras. Tokia buvo pagrindinė prakutusio verslininko pramoga, taip jie leisdavo laisvalaikį ir užmegzdavo pažintis. Dabar viskas kitaip. Šiandien verslo elitas nenori slėpti prirūkytuose pusrūsiuose. Jie išeina į golfo laukus, teniso kortus, išplaukia jachtomis… Be to, į šią veiklą jie įtraukia aplinkinius: žmonas, vaikus, gimines, kolegas, pavaldinius…

Sportinių dangų gamintojai per pastaruosius trejus metus Lietuvos, daugiausia, privačiose ar kaimo turizmo sodybose patiesė per 50 teniso aikštelių, 20 – per paskutinius metus. Dabar šis procesas – tarsi sniego kamuolys.

Lietuvoje šiuo metu rengiami penki reitinginiai turnyrai, kuriuose dalyvauja po  100-250 žaidėjų. Pasaulio lietuvių žaidynės sutraukia apie 300 dalyvių. Startavo visiškai naujas „Dubingiai Open” turnyras, į kurį suvažiavo 150 dalyvių. Šeimų turnyre Nidoje, kuris organizuojamas džiazo festivalio metu, tradiciškai dalyvauja apie 100 žmonių. Vyksta penki energetikos bendrovių dvejeto turnyrai, kuriuose varžosi 16 porų. Privačios bendrovės, pavyzdžiui „Bitė” ar „Saab”, turnyrus organizuoja savo klientams ir darbuotojams. Ir taip toliau. Lietuva pradėjo žaisti tenisą. Ir tai daro – vis masiškiau.

„Teniso bumas jaučiamas visose Baltijos šalyse. Ne tik tiesiog bumas, bet ir pakilimas. Yra daug populiarių sporto šakų, kurios turi gilias tradicijas, tačiau toli gražu ne visos sugeba išgauti tokį populiarumą ir sportavimo, ir žiūrimumo per televiziją prasme”, – teigia Lietuvos teniso sąjungos (LTS) prezidentas Liutauras Radzevičius.

Asmenybės įkvėpė

Kiekvienas reiškinys turi priežastis. Kas lėmė teniso bumą? Tenisas laikomas pasiturinčių žmonių žaidimu, nes dviems ar keturiems žmonėms išsinuomoti teniso aikštę nėra labai pigu. Tačiau auganti ekonomika įveda savo korektūras.

„Po Nepriklausomybės atkūrimo praėjus beveik 20 metų, man atrodo, normalu, kad ir jau ir vidutines pajamas gaunantys žmonės gali sau leisti žaisti tenisą, – teigia L. Radzevičius. – Kitas dalykas – auga ne tik ekonomika, kyla ir visuomenės kultūros lygis. Juk tai yra ne tik lėšų, bet ir nusiteikimo klausimas. Visuomenė atsisuka į sporto šakas, kurios nėra brutualios, kurios nereikalauja didelės fizinės jėgos. Į sporto šakas, kurias galima žaisti visą gyvenimą. Tenisas yra būtent toks. Inteligentiška, visoms amžiaus grupėms tinkanti sporto šaka.”

Dar viena priežastis – asmenybės. Teniso žvaigždės, įkvėpusios jaunimą, patraukusios dosnių mecenatų dėmesį. Pete’as Samprasas, Andre Agassis, Roger Federeris – tapo pavyzdžiais, idealais, kuriais sekti troško viso pasaulio vaikai. Dideliu stimulu atskiruose regionuose tapdavo vietinių teniso žvaigždžių sužibėjimas. Po sesių Serenos ir Venus Williams, kurios yra kilusios iš Kamerūno, pergalių teniso banga persirito per Afriką, kai pasaulis sužinojo apie Gustavo Kuerteną teniso bumas kilo Brazilijoje. Ten buvo užfiksuoti įspūdingi duomenys: per vieną valandą į teniso mokyklas užsirašė 36 tūkst. vaikų! Taip judėjimas plito po visus kontinentus. Po parodomųjų P. Sampraso ir R. Federerio partijų Kinijoje, teniso populiarumas, ypač tarp moterų, kaip ant mielių pradėjo augti Azijoje – Kinijoje, Tailande, Malaizijoje…

Savi numylėtiniai atsirado ir Baltijos šalyse. Estė Kaia Kanepi olimpinėse žaidynėse Pekine prasimušė į trečią etapą, latvis Ernests Gulbis jau patenka į pajėgiausių planetos tenisininkų penkiasdešimtuką, lietuvis Ričardas Berankis pernai tapo „US Open” jaunimo turnyro čempionu ir pasaulinio aštuoniolikamečių reitingo lyderiu.

„Lietuva pasaulio sporto žemėlapyje jau yra žinoma ir dėl teniso pasiekimų. Matome, kad meistriškumas yra, o meistriškumas, kaip žinome, yra masiškumo ir požiūrio į tą sporto šaką išraiška”, – teigia L. Radzevičius.

Lietuvoje lietūs lyja…

Taigi, Lietuvoje – teniso bumas. Valdžia rodo dėmesį, verslininkai į tenisą įtraukia ne tik šeimos narius, bet ir savo kompanijų darbuotojus, daugėja vaikų, norinčių lankyti teniso užsiėmimus. Viskas labai gražu. Bet.

Nepamirškime, kad kalbame apie Lietuvą. Šalį, kurioje sporto bazių situacija tiesiog apgailėtina. Apie šalį, kurioje lietūs lyja ir sniegas krenta… Klausimas: kur tą tenisą žaisti? Aikštelę po atviru dangumi giedrą vasaros dieną galima rasti, bet ką daryti lietingą rudenį, tiek pat šlapią pavasarį ar šaltą žiemą?

Ar pamenate skandalą, kuris kilo po to, kai tuometinis Prezidentas Rolandas Paksas buvo nufilmuotas žaidžiantis tenisą su verslininku Jurijum Borisovu? Jie tenisą tuomet žaidė paprasčiausioje sporto salėje Naujininkuose. Milijonais nesibodintis švaistytis verslininkas ir šalies prezidentas tiesiog nieko geriau sostinėje negalėjo rasti, kad ir kokie turtingi ir įtakingi tuomet buvo. Gerų uždarų teniso kortų Vilniuje tada tiesiog nebuvo.

„Dėl to, kaip sujudo verslo visuomenė, kaip sujudo valdžios vyrai, kaip sujudo visa visuomenė, kaip visi puolė žaisti tenisą, šiandien iš tikrųjų atsiranda didelės problemos ne tik su uždarais, bet ir su vasaros aikštynais. Jei norėtumėte Sereikiškėse nuo 17 val. iki 21 val. pažaisti tenisą, susidurtumėte su rimtomis problemomis. Nėra vietų, jos išpirktos metams į priekį. Tai yra rimta problema. Estai ją pradėjo spręsti anksčiau, Lietuvoje tie projektai pajudėjo tik 2004 metais”, – teigia L. Radzevičius.

Paskutinė naujiena, atsakanti į klausimą, kur tenisą žaisti žiemą, skelbia štai ką: Vilniuje rugsėjo 25 d. atidaromas didžiausias Europoje dengtas teniso aikštynas – „Vido Gerulaičio vardo teniso akademija”. Akademijos direktorius Arūnas Jasaitis šypsosi: „Šio projekto šūkis – „Pranašumas per 1000 km”. Tai reiškia, kad nieko panašaus Europoje, išskyrus Maskvą, iki šiol nebuvo pastatyta.

19 – daug ar mažai?

Daugiafunkcinio sporto, paslaugų ir sveikatingumo komplekso plotas sudarys 20 tūkst. kv. m. Po naujojo komplekso stogu veiks 15 uždarų ir 4 atviros aikštelės. Du uždari aikštynai, kuriuos sudaro 9 ir 6 teniso aikštelės, tiesiog įspūdingi – nėra jokių aikšteles skiriančių kolonų, viskas vienoje erdvėje. Sudėjus keturias uždaras „Teniso pasaulio” aikšteles, kurios yra greta ir veikia jau keletą metų, sostinė nuo šio rudens turės net 19 uždarų, visus standartus atitinkančias teniso aikšteles.

Įspūdinga? Šiandien – taip. Bet tai, ko gero, tik pirmieji žingsniai. Palyginimui, Kroatijos sostinėje Zagrebe, turinčiame bemaž dvigubai daugiau gyventojų nei Vilnius – net 500 uždarų teniso aikštelių, nors ten klimatas nėra toks atšiaurus.

Atidaryti bent po vieną rimtesnį sporto statinį per metus Lietuva pagaliau įprato. Tai yra gerai. Marijampolė neseniai pasistatė naują futbolo stadioną, o kituose šalies  miestuose, rengiantis 2011 m. Europos krepšinio čempionatui, po truputį dygsta naujos arenos – Šiaulių arena, netrukus duris atvers sporto kompleksas Panevėžyje, areną planuoja statytis Klaipėda, Alytus. Tačiau  naujasis sporto kompleksas Vilniuje – iš esmės kitoks.

Minėtos arenos – multifunkciniai projektai, skirti dideliems renginiams ir galintys talpinti iki 10 tūkst., o ne sporto renginių metų ir dar daugiau žiūrovų. Tuo tarpu pagrindinis teniso akademijos kortas talpins viso labo 500 žiūrovų. „Mūsų tikslas – centre turi būti žaidžiama, o ne žiūrima, kaip žaidžia kiti” , – teigia A. Jasaitis.

Planuojama, kad dienos metus teniso akadmeijoje su treneriais galės dirbti apie 200 vaikų, o vakare tenisą savo malonumui žais apie 150 mėgėjų. „Teniso pasaulis” su keturiomis uždaromis teniso aikšteles šiuo metu turi apie 1300 unikalių lankytojų.  Tikimasi, kad duris atvėrus naujiesiems kortams jau šią žiemą lankytojų skaičius pasieks 3000. „Dar kitą žiemą – vėl pajusime aikščių deficitą”, – vertindamas augantį teniso populiarumą prognozuoja A. Jasaitis.

Ekspertų skaičiavimais, naujasis kompleksas Vilniuje kiekvienais metais aptarnaus apie 260-290 tūkst. svečių, iš kurių maždaug dešimtadalį sudarys užsienio piliečiai, viešėsiantys Lietuvoje nuo 3 iki 14 dienų. Be teniso kortų centre taip pat įsikurs masažų, kineziterapijos, jogos, aerobikos centrai, Žydrūno Savicko jėgos pratimų mokykla, psichologo Raimuno Aleknos centras, 202 vietų viešbutis, konferencijų ir skvošo salės, grožio salonas, specializuota sporto inventoriaus parduotuvė, 152 vietų kavinė ir t.t. Šio projekto vertė – 70 mln. litų.

Turi, bet trūksta

Iš esmės, Lietuvoje tėra keturi miestai, kuriuose įrengti uždari, standartus atitinkantys teniso aikštynai, leidžiantys mėgiama sporto šaka džiaugtis ištisus metus – Vilnius, Šiauliai, Kėdainiai ir Kaunas.

Šiauliai vadinami Lietuvos teniso sostine. Bent jau tol, kol durų neatidarė V. Gerulaičio vardo teniso akademija Vilniuje. Visi talentingiausi Lietuvos tenisininkai išugdomi būtent Šiauliuose. Saulės miesto paslaptis paprasta – globojiškas miesto valdžios dėmesys. Šiaulių teniso mokykla – kol kas vienintelė struktūra Lietuvoje, kurioje tenisas plėtojamas sistemingai.

Mokykloje esančios keturios uždaros teniso aikštelės, išklotos veliūriniu kilimu – vienintelės Šiauliuose.  Panašu, kad miestui kol kas jų pakanka, nors teniso bumas, pasak mokyklos direktoriaus Ramūno Grušo, jaučiama ir Šiauliuose, ypatingai – pernai metais. Mokykloje treniruojasi 300 vaikų, o pažaisti savo malonumui per savaitę ateina maždaug 100 mėgėjų. „Poreikis didėja, bet kol kas išsiverčiamesu keturiomis aikštelėmis”,  – teigė R. Grušas.

Kėdainiečiai rudenį ir žiemą tenisą žaidžia prieš nepilnus metus atidarytame Vilainių rekreacijos ir sporto pramogų komplekse. Jame įrengta 1 530 kv. m  sporto salė su universalia sintetine danga, kurioje yra dvi teniso aikštės.

Savivaldybių vadovai – būtent jiems ko gero pirmiausia turėtų rūpėti, ar miestelėnai žiemą turi kur žaisti tenisą. Deja, ne visose savivaldybėse egzistuoja geranoriškas ir toliaregiškas požiūris į teniso plėtrą. LTS prezidentas L. Radzevičius apgailestauja, kad tarp tokių yra ir kai kurie didieji miestai, pavyzdžiui Kaunas ar Panevėžys.

Kaune yra investuotojas, pasiryžęs investuoti 20 mln. litų į uždarų kortų statybą, tačiau savivaldybė kurčia tokiems norams ir, panašu, nė nesiruošia tam skirti žemės sklypą. Kaunas – bene geriausias pavyzdys, liudijantis, kaip be savivaldybės pagalbos privatiems kortams sunku išsilaikyti ir kaip miesto valdžia nesistengia, kad jau įrengti kortai išliktų. Galima prisiminti tik įrengto ir netrukus krepšinio treniruočių baze virtusio „Orange” centro atvejį, arba bemaž prieš ketvertą metų Jonučiuose, šalia Kauno, įrengtas devynias uždaras teniso aikšteles, kurios netrukus virto logistikos sandėliais.

Vis dėlto, žiemą kauniečiai žaisti tenisą gali ne tik ankštose mokyklų ir kitų įstaigų sporto salėse, bet keturiose uždarose teniso aikštelėse, kurios priklauso sporto draugijai „Žalgiris”. Šiame sporto komplekse, esančiame A. ir J. Gravrogkų gatvėje, yra dvi aikštės medinėmis grindinimis, kuriose žaidžiamas tenisas ir krepšinis, ir dvi su kilimine danga, kurios skirtos tik tenisui. Pastarosios už maždaug 4 mln. litų sumą buvo įrengtos tik praėjusiais metais ir yra vienos moderniausių Baltijos šalyse.

Tiesa, žiemą tenisą Kaune galima žaisti ir „Noto” teniso kortuose, esančiuose Veiverių gatvėje Aleksote, tačiau ten uždarų aikštelių įrengimą galima vadinti vertimusi per galvą – trys gruntinės aikštelės žiemą tiesiog užtraukiamos „balionu”. Nors šeimininkai tikina, jog kortai atviri ištisus metus, tenisą žaidžiantys kauniečiai tvirtina, kad paspaudus stipriam šaltukui žaisti net ir po kupolu nėra labai komfortiška. Tiesa, ten ir kainos šiek tiek mažesnės nei „Žalgirio” sporto komplekse, kur valanda be trenerio paslaugų piko valandomis kainuoja 90-100 litų.

Pasak „Žalgirio” sporto komplekso vadovės Nijolės Matukonienės, tiek, kiek Kaune yra uždarų teniso aikštelių – miestui neužtenka, mat pastaraisiais metais poreikis yra smarkiai išaugęs. „Dar bent keturių uždarų aikštelių Kauno miestui tikrai reikėtų. Jei mūsų centre būtų dar dvi aikštelės, jas be vargo jau dabar galėtume užpildyti”, – teigė N. Matukonienė. Teniso aikšteles žiemos sezonui kauniečiai pradeda užsakinėti dar balandžio mėnesį, dar nesibaigus rugojūčiui „Žalgirio” aikštyne buvo belikę vos kelios  laisvos valandos savaitgalį, darbo dienų tvarkaraštis jau sudeliotas iki pavasario.

Daug pasako ir LTS prezidento L. Radzevičiaus žodžiai: „Kas sportininkas galėtų pažaisti tenisą „Žalgirio” centre, turiu raštyi specialų laišką. Aikštelių ten tikrai nepakanka.”

Neturi, bet ketinimai rimti

Nida teniso mėgėjų gretose jau vadinamas teniso kurortu. Po stogu čia nėra kur žaisti, tik mokyklos salėje, tačiau ne vienas mėgėjas pasakys, kad tenisą Nidoje yra žaidęs ir per Kalėdas ar Naujus metus. Nidoje įrengtos aštuonios lauko aikštelės su specialia danga, kuri nebijo kritulių – nei sniego, nei lietaus. Jei tik nėra labai šalta, pavyzdžiui, temperatūra nėra žemesnė nei -5º, galima žaisti be didesnio vargo. Kadangi Neringoje žiemos šiek tiek švelnesnės, Nidai tai yra puiki išeitis. Tokios dangos yra itin populiarios Airijoje, kur kritulių daug, o temperatūra net ir žiemą dažnai siekia 8-12º.

Ši technologinė revoliucija, gimusi Olandijoje, į Lietuvą atkeliavo iš Latvijos, o pirmasis naujovę išbandė Šarūnas Marčiulionis, šią dangą patiesęs dviejose privačiose aikštelėse Dubingiuose. Trys tokios aikštelės yra ir Druskininkuose. Dabar jos tarsi virusas plinta privačiose turtingų verslininkų sodybose. Jei sezonas gruntiniame aikštyne paprastai trunka 4-5 mėnesius, tai patiesus šią dangą sezonas pailgėja iki 9 mėnesių, o jei pasitaiko tokios šiltos ir lietingos žiemos kaip pastaraisiais metais – teniso kortuose galima sutikti ir Naujuosius metus.

Kaip ir Nidoje, ypatingai aktyvus teniso judėjimas prasidėjo Druskininkuose. Uždarų aikštelių čia irgi nėra, žiemos metu tenisas žaidžiamas Sporto centro salėje, tačiau akivaizdu, kad taip sparčiai populiarėjant tenisui, šiame kurorte netrukus pradės stigti ir atvirų aikštelių, nors šiuo metu jų yra bemaž tuzinas. Per ateinančius kelis metus Druskininkuose planuojama pastatyti uždarą, visus metus veikiančią slidinėjimo trasą, kokių Europoje yra vos keletas. Po trasa ketinama įrengti ir uždarus teniso kortus.

LTS prezidento L. Radzevičiaus nuomone, tai, kad kurortinių miestelių valdžia atisuka į pasiturintiems poilsiautojams patrauklias sporto šakas, yra fantastikšai teisingas apsisprendimas. „Jei kurortų vadovai neturi toli matančio požiūrio į tokias sporto šakas kaip tenisas, tie miesteliai ir išliks tik sezoniniais 2-3 mėnesių kurortais. Šiuo metu didelis sporto, ypatingai teniso, judėjimas vyksta Nidoje ir Druskininkuose, ir šie kurortai tampa lyderiais”, – įsitikinęs L. Radzevičius.

Kas treniruos?

Norinčių žaisti tenisą daugėja, aikštynų taip pat po truputį atsiranda daugiau ir daugiau… Bet ar užteks trenerių, galinčių išmokyti naujoką žaisti? Tarp teniso mėgėjų netgi sklando anekdotas. Susitikę vienas kitą klausia: „Kas tavo treneris?” „Remigijus. Balžekas…” „Mano irgi!”. Dirbti ar bent tariamai dirbti su garsiu treneriu tapo tokiu pat prestižo reikalu kaip ir apskritai laikyti rankose teniso raketę.

Šiaulių teniso mokyklos direktorius R. Grušas ironiškai šypteli: vaikų trenerių sporto mokyklose trūksta, tačiau pinigų turinčiam teniso mėgėjui susirasti trenerį nėra sunku. „Iš tikrųjų – trenerių yra. Klausimas: kiek jie dirba sportui, ir kiek tam, kad užsidirbų? Daugelis trenerių į tenisą žiūri kaip į komerciją. Žiūri taip, kad po kiekvieno kamuoliuko atmušimo į kišenę įbėgtų litas. Kadangi Lietuvoje nėra kitos tokios teniso sistemos kaip Šiauliuose, nėra daug ir trenerių, kurie dirbtų sporto labui. O trenerių, kurie dirba su verslininkais arba verslininkų vaikais, nekeliančiais  ypatingų reikalavimų, tikrai netrūksta”, – teigia R. Grušas.

Tam, kad teniso mėgėjas gali be vargo nusisamdyti asmeninį trenerį pritaria ir Kauno „Žalgirio” sporto komlekso dirketorė N. Matukonienė bei LTS prezidentas L. Radzevičius. Kai kuriuose meistuose ant vienos rankos pirštų galima juos skaičiuoti, tačiau Vilniuje – dešimtys, o iš viso Lietuvoje, L. Radzevičiaus skaičiavimais, virš 70 aukšto lygio trenerių. V. Gerulaičio vardo teniso akademijoje, planuojama, dirbs 25 treneriai, kuriuos atrinkti padės specialistai iš užsienio.

Pabaigai

Tašką diskusijoje, ar tenisas – turtingųjų sportas, galėtų padėti municipalinė valdžia. Kol kas sunku tą įsivaizduoti Lietuvoje, tačiau Vakarų pasaulyje taip būna. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, Portugalijoje ar Ispanijoje, kur municipalinių teniso aikštynių yra itin daug. Arba JAV, kur teniso kortai yra visiškai nemokai, nebent įmesdamas monetą susimoki už apšvietimą, jei ateini žaisti naktį. Galbūt vieną dieną ir Lietuvoje tai taps realybe. Galbūt tuomet, kai valdžios žmonės supras, kad geriausia kova su narkomanija ir alkoholizmu nėra nemokamų švirkštų dalinimas ar alkoholio reklamos draudimas TV transliacijų metu, o investicijos į gyventojų fizinį aktyvumą.