Prarastą kartą begelbstint
ketvirtadienis, 4. sausis 2007
Apie Lietuvos žiemos sporto situaciją byloja už lango ruduojantys, žaliuojantys, juoduojantys, bet tik ne baltuojantys peizažai. Elitiniai sportininkai išsibarstę po užsienius, likę jaunieji slidininkai ir biatlonininkai vis dar šluoja riedučių trasas ir laukia sniego. O mes sprendžiame dilemą…
Konkurencijos tarp sportininkų nėra, pasiekimai ne įspūdingi, todėl turime investuoti į infrastruktūrą ir kantriai laukti rezultatų, kurių bent iki 2014-ųjų vargu ar galima tikėtis, juk sportininkai kaip grybai po lietaus nedygsta – apie žiemos sporto dabartį kažkas panašaus kalbama sporto valdžios kuluaruose.
Visuomenė ne tik neslepia, bet ir akiplėšiškai rėžia – mūsų dvidešimtos, trisdešimtos ar keturiasdešimtos vietos netenkina! Turino olimpinių žaidynių pavyzdžiai rodo, kad žiemos sportininkus – jaunus, talentingus, perspektyvius – visuomenė be didesnių skrupulų gali nurašyti į niekam tikusių gretas.
Taigi dilema – vadinsime žiemos sporto atstovus “prarasta karta” ar išmoksime vertinti tai, ką turime?
(Ne)prarasta karta
Deja, žodžių junginiui, kurį sugalvojome ne mes, o nugirdome minėtuose kuluaruose, taip lengvai pritarimo neradome. Tiesą sakant, išvis neradome.
“Nedrįsčiau teigti, kad karta prarasta. Tiesiog esame duobėje. Reikia laiko viską surikiuoti, sustyguoti. Neabejoju, rezultatai priešakyje”, – teigė Lietuvos biatlono federacijos generalinis skeretorius Ričardas Griaznovas. – Geriausių mūsų žiemos sportininkų – Irinos Terentjevos, Dianos Rasimovičiūtės, Aleksejau Novosleskio ir kitų – amžiaus vidurkis 20-22 metai, o biatlone branda 26-30. Paskutiniu metu netgi ryškėja tendencija, kad geriausius rezultatus sportininkai pasiekia būdami trisdešimties”. Read more