Sportskeleton.com

26 metų Simona Krupeckaitė teigia, kad jos sąžinė rami: įrodė, kad gali būti geriausia pasaulyje. Nepaisant to, Lietuvos dviračių treko žvaigždė neketina sustoti – lai pergalės seka pergales.

„Tokio intensyvaus mėnesio per visą karjerą nesu turėjusi“, – tikina Simona Krupeckaitė, kuri praėjusį savaitgalį, tik grįžusi iš Europos sprinto daugiakovės čempionato Belgijoje, dalyvavo atvirame Lietuvos čempionate, o jau šią savaitę Mančesteryje, Anglijoje, kovos Pasaulio taurės varžybose.

Kaip seksis čia, visuomet dėl aukščiausių tikslų kovojanti Simona nedrįso prognozuoti: „Jėgų vis mažėja ir mažėja. Be to, grįžusi iš Belgijos šiek tiek sirguliavau“.

Belgijoje, Gento mieste, vyko Europos dviračių treko čempionato daugiakovės varžybos, kuriose Simona, laimėjusi visas keturias rungtis (sprintą, 200 m lenktynes iš eigos, eliminatorių, keiriną), iškovojo aukso medalį.

Pirmąkart surengtose surengtame daugiakovės čempionate nedalyvavo keletas pajėgiausių Europos sprinterių, tačiau pergalė, pasak Simonos, nebuvo tokia lengva kaip atrodo iš šono. „Kai viskas pasibaigia, atrodo, buvo lengva, bet varžybos yra varžybos. Neini tik atsikėlusi iš lovos, reikia ruoštis. Per dvi dienas startuoti keturiose rungtyse – išties sudėtinga. Be to, eliminatoriaus rungtyje dalyvavau pirmą kartą, todėl drąsiai galiu sakyti, kad šis čempionatas buvo nemenkas išbandymas“.

NENORI NUSIRAMINTI

Prieš Pekino olimpines žaidynes S.Krupeckaitė žadėjo – po olimpiados atsikvėps, didesnį dėmesį skirdama šeimai, ne sportui. Bet nieko panašaus neįvyko. Juk iškovoto pasaulio čempionės titulo ir pagerinto pasaulio rekordo atokvėpiu nepavadinsi? Tai Simona padarė šių metų sausį Pruškove, Lenkijoje, 500 m atskiro starto lenktynių distanciją įveikusi per

„Viskas pasikeitė, kai pradėjau treniruotis su vyru Dmitrijum. Pasiekėme rezultatą ir vyras nenori nusiraminti, – šypteli Simona. – Vaikai palauks. Kai tampi pasaulio čempione, duoda specialius čempionės marškinėlius. Turi teisę važinėti metus, juos vilkėdama. Taip prisidėjo dar metai, juk būtų kvaila atsisakyti tokios garbės. Be to, artėja kita olimpiada. Sudėtinga suderinti, tačiau šeimyninių planų atidėjimą ateičiai nelaikau auka, kurios reikalauja sportas. Kiekvienas gyvenimą statome taip, kaip patinka“.

Simona 2004 m. pasaulio čempionato 500 m atskiro starto lenktynėse iškovojo bronzos medalį. Po to, kaip pati sako, kelių metų štilis. „Po Atėnų olimpinių žaidynių tris metus nieko nelaimėdavau. Buvo sudėtingas periodas. Ėmė trūkti motyvacijos, tapo sunku treniruotis“, – prisimena dviratininkė. Simonos sportinis gyvenimas 180 laipsnių kampu apsivertė prieš Pekino olimpines žaidynes, kai pagrindiniu jos treneriu tapo Dmitrijus Leopoldas, penkiais metais vyresnis Rusijos trekininkas, už kurio Simona ištekėjo 2005 metais.

„Kai treniruoja artimas žmogus, jis atiduoda visą save. Darbas tapo visai kitoks, pasikeitė viskas – treniruočių sistemos, psichologinis nusiteikimas. Tapo įdomiau, lengviau, atsirado rezultatai“, – pasakojo S.Krupeckaitė.

MOKĖSI TVARDYTI EMOCIJAS

Į sportinę veiklą Simoną nuo vaikystės stengėsi stumti mama. Lankė plaukimą ir lengvąją atletiką, tačiau nieko gero iš to nesigavo. Dviračių treniruotes būsimoji planetos čempionė pradėjo lankyti būdama dvylikos. Ilgą laiką važiavo plente, pakankamai nesėkmingai, ir tik trenerio Antano Jakimavičiaus įžvalgumas atvedė Simoną į treką.

„Sprinte atsidūriau dėka žmonių, kurie nebijo keisti tradicijų. Treneriui Jakimavičiui nesunku atskirti, kurie dviratininkai labiau tinka plentui, kurie sprintui. Nors sprintas Lietuvoje neturėjo gilių tradicijų, Jakimavičius nusprendė pasitelkti kitus trenerius ir pradėti treniruoti mane būtent sprinto lenktynėms. Sprendimas, manau, pasiteisino“, – teigė S.Krupeckaitė.

Ji neneigia, kad kelias nebuvo lengvas. Iš pažiūros šaltakraujiška ir savimi pasitikinti sportininkė sako, kad šios savybės ne prigimtinės, o išugdytos. „Sprinte reikia pasižymėti ne tokiomis savybėmis, kokiomis tu nori pasižymėti, o tokiomis, kurios yra reikalingos būtent sprintui. Jas reikia ugdyti, ir tai galbūt pats sudėtingiausias dalykas šiame sporte. Iš pradžių aš nemokėdavau kovoti, jei kas nutikdavo, iškart pasitraukdavau, o sprinte turi visąlaik kovoti, šaltakraujiškai mąstyti ir aiškiai matyti situaciją. Reikalingos ilgos psichologinės treniruotės, kurios iki šiol ne visuomet pavyksta. To galima mokytis be galo“.

Pasak Simonos, Lietuvoje nedaug žmonių, kurie gerai supranta lenktynes dviračių treke. „Yra daug niuansų, daug rašytų ir nerašytų taisyklių, kurias suprasti galima tik stebint daug varžybų. Kiekviena sprinto rungtis yra savaip skirtinga ir techniškai kitaip atliekama. Dėl to šis sportas labai įdomus, nėra monotoniškas“, – teigia sportininkė, kuri džiaugiasi ir tuo, kad Lietuvoje tiesiog daugėja žmonių, bent jau kažką girdėjusių apie šią sporto šaką.

MOTYVACIJOS NESTINGA

Simona sako, kad skirtingai karjeros periodais sportas suteikia skirtingus pojūčius, skirtingas emocijas, todėl kiekvienas etapas – savaip įdomus. Vis dėlto pripažįsta, kad išsilaikyti elite sunkiau, nei kopti į jį. „Kai esi jauna, niekam nežinoma sportininkė, tiesiog sieki tobulėti ir vytis lyderes. Žinai, kad yra geresnių, ir kiekvieną dieną užsibrėži tikslą artėti prie jų. Tai įdomu. Būti viršūnėje – visai kitas jausmas, bet irgi malonus. Manau, išsilaikyti elite yra sunkiau nei pasiekti. Kopdama į viršų pati sau užsibrėži tikslus, kurių gali siekti po truputį. Kai esi aukštame lygyje, atsiranda baimės jausmas nenukristi, didesnė atsakomybė. Tam, kad išsilaikytum, viską turi daryti preciziškai taisyklingai, nes klaidos kaina yra didesnė“.

Pasak Simonos, pasiekus aukštumas motyvacija nedingsta. Veikiau priešingai – jos ima stigti sėkmei nusisukus. „Kai laimi, norisi tai pakartoti ir pakartoti… Galbūt kai laimi netyčia, netiktai, tuomet norisi pasitraukti ir džiaugtis, jog esi čempionas. Bet kai dirbi nuolat ir kryptingai, kad kažką pasiektum, kiekviena pergalė skatina siekti kitos. Tarsi pasaka be galo“, – teigia S.Krupeckaitė, kurios pergalių kraityje kol kas neblizga tik vienas – olimpinis – medalis.

„2009-ieji – sėkmingiausi metai mano karjeroje. Svajonių išsipildymo metai, kuomet pasiekėme labai daug ir užkopėme labai aukštai. Be abejo, dar yra ko siekti – naujos pergalės, nauji rekordai, bet dabar, galima sakyti, belieka sportuoti savo malonumui. Tai, ko norėjau, pasiekiau, sąžinė rami. Įrodžiau, kad esu geriausia“, – teigia Simona.

S.Krupeckaitė viena realiausių pretendenčių tapti Lietuvos Metų sportininke. Tradiciniuose Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rinkimuose 2008 m. triumfavo penkiakovininkas Edvinas Krungolcas. „Labai tikiuosi, kad šiemet pasiseks man. Būtų labai gera ir malonu. Man tai būtų labai didelis įvertinimas“, – teigia pasaulio čempionė Simona Krupeckaitė.

* * * * *

SIMONA IR ALFA ROMEO

Simona labai mėgsta vairuoti automobilį. Sako, tai didžiausias jos pomėgis, neskaitant dviračių. Neseniai dviratininkė tapo „Alfa Romeo“ reklaminiu veidu. Itališkų automobilių gamintoją Lietuvoje atstovaujanti bendrovė Simonai padovanojo naujutėlaitį „Alfa Romeo 159 Sportwagon”, ant kurio puikuojasi užrašai su dviratininkės vardu ir pavarde.

Tai antrasis automobilis Simonos gyvenime. Pirmąjį ji įsigijo prieš penkerius metus. „Tai tik sutapimas“, – šypteli Simona, iki sulaukusi dovanos iš rėmėjų, vairavusi taip pat „alfą“ – 2002 m. gamybos ryškiai vyšninę „Alfa Romeo 147“. Simona prisipažįsta, neskubanti ja atsikratyti. „Man ji labai patinka, nes yra sportinio charakterio. Maža, sportiškai moteriška, 120-ies arklio galių mašinytė“, – paaiškino pasaulio čempionė.

„Mėgstu greitį, bet vertinu saugumą. Stengiuosi nepažeidinėti taisyklių ir visuomet praleidžiu dviratininkus, – save, kaip vairuotoją, apibūdina Simona. Ji apgailestauja, kad Lietuvos gatvėse ir keliuose dviratininkams nėra saugu. – Visoje Europoje dviratininkams yra specialūs keliukai, Lietuvoje, bent jau Panevėžy – nieko panašaus nėra, Vilniuje – irgi minimaliai. Dėl to kenčia ir dviratininkai, ir vairuotojai“.