Sportskeleton.com

22 metų Sergejus Grečicho liepą tapo Europos pankrationo čempionu, o lapkritį iš Čekijos parsivežė ir pasaulio kovinio sambo čempiono titulą. Sportui tiesiog pasišventęs vilnietis sako, kad didžiausi titulai dar priešaky ir neslepia, jog ateitį sieja su bušido.

Pakeliui į pasaulio kovinio sambo čempionato finalą S. Grečicho (sv. kat. iki 68 kg) įveikė varžovus iš Latvijos, Slovakijo ir Graikijos, o finalinė kova su rusu Muratu Ristovu tapo tikra čempionato puošmena. Sergejus neslepia – tai viena įsimintiniausių kovų jo karjeroje. Žiūrovų netrūko, pasibaigus kovai jie lietuviui plojo atsistoję.

Jau kovos pradžioje Sergejus sučiupo M. Ristovo koją. “Laužiau ir girdėjau, kaip traška plyštantys raiščiai. Bet rusas nepasidavė. Gulėjo už galvos susiėmęs, bet nepasidavė. Niekada nebuvau atsidūręs tokios situacijoje. Labai valingas varžovas”, – prisimena Sergejus. Laužimo veiksmą pagal taisykles galima atlikti minutę, po to kovotojai grąžinami į stovėseną. Pergalę lietuvis iškovojo iki dvikovos pabaigos likus vos 12 sek. – Sergejus galiausiai sėkmingai atliko trikampį kojų smaugimą.

Rusijos rinktinei tai buvo šokas. Šioje šalyje sambo yra itin populiari sporto šaka. Pats Prezidentas V. Putinas yra sambo sporto meistras, todėl valstybės dėmesys šiai sporto šakai išskirtinis, sportininkų daug, atranka milžiniška. Sergejus šypsosi: “Lietuvoje 3 mln. gyventojų, Rusijoje tiek žmonių užsiiminėja sambo.”

Lietuviai nesupranta imtynių grožio

S. Grečicho yra išbandęs daugybę dvikovinių sporto šakų – sportinį sambo, dziudo, laisvąsias imtynes, pankrationą, tačiau, pasak Sergejaus, labiausiai save norėjosi išbandyti ten, kur mažiausiai taisyklių – koviniame sambo ir bušido. 

Jau pusmetį S. Grečicho treniruojasi ir bokso ringe. Treneris siūlo dalyvauti varžybose, tačiau Sergejus dar neapsisprendė.

“Nesitikiu gerų rezultatų. Boksu užsiiminėju tam, kad pagerinčiau stovėseną, kad dingtų smūgių baimė. Dažnai imtynininkas išeina į bušido ringą, praleidžia smūgį ir pasimeta. Man boksas – pasiruošimas koviniam sambo ir bušido.”

 Sergejus – imtynininkas, beveik visas kovas laimi veiksmais parteryje. Tiesa, praėjusiais metais vilnietis sukėlė tikrą sensaciją bušido Japonijoje, kai nokautavo japonų superžvaigžę Masahiro Oishi, pravarde Šakalas. Tai kol kas vienintelis nokautas S. Grečicho karjeroje. “Kartais pasmūgiuoju, kad varžovas pasimestų ar greičiau pavargtų, tačiau mano “arkliukas” – parteris”, – teigia S. Grečicho.

Sergejus teigia, kad lietuviai kol kas nesupranta kovos parteryje grožio, tuo tarpu bušido tėvynėje Japonijoje žiūrovai pastebi visas smulkmenas.

“Lietuviai nepastebi subtilybių, mato tik judesių amplitudę, smūgius, o Japonijoje labai vertinami parterio kovotojai. Visame pasaulyje tai yra labai efektyvu, juk visos pasaulinės žvaigždės pergales bušido ringe dažniausiai pasiekia skausmingais veiksmais.”

“Nenoriu girtis, bet kovos parteryje konkurentų neturiu, – atsakė S. Grečicho, paklaustas apie konkurenciją Lietuvoje. – Ne tik savo svorio kategorijoje, bet netgi ir tarp kažkiek sunkenių kovotojų. Kita vertus, negalima sakyti – tas konkurentas, o tas ne. Viską kovos pasako. Jei nugaliu, vadinasi, esu stipresnis. Laimėjau Europos, pasaulio čempionatus, bušido ringe lietuviui dar nesu pralaimėjęs.”

 Nenugalimas Sergejus ir kovinio sambo Lietuvos čempionatuose, kur čempionu tapo keturis metus iš eilės. Sportinio sambo suaugusiųjų Lietuvos čempionu Sergejus tapo 2006 ir 2007 metais.

“Aš parteryje dirbu labai kryptingai. Daug kas parterio neįvertina. Aš nugaliu ir sunkesnius už save kovotojus, kurie yra savo svorio kategorijų Lietuvos čempionai. Parteris suteikia galimybę nugalėti fiziškai stipresnį varžovą, nes parteryje lemia nė jėga,  o technika. Jėga turi ribas, technika – ne” – teigia S. Greičicho, ir pridurdamas: „Tačiau parteryje jokių stebuklų nebūna, viską lemia darbas”.

Kiekvieną kovą prisimena iki smulkmenų

Sergejus neatsikvėpdamas vardina kovotojus, kuriais žavisi labiausiai. Daugiausia tai tie sportininkai, kuriuos nuo vaikystės stebėdavo per televiziją. Michailas Iljuchinas, Fiodoras Emeljenenko, Hideo Tokoro, brazilų šeimos Grace atstovai, neprilygstami džiu džitsu meistrai, ir t.t. Sergejus dar nėra kovojęs su brazilu, labai norėtų. “Turėčiau pranašumą sovėsonoje”, – šypsosi vilnietis.

“Niekada į kovą neinu nepasiruošęs”, – sako Sergejus, tačiau netrukus patikslina ir pasako kitaip: “Aš visada esu pasiruošęs kovoti. Aišku, forma ne visuomet būna gera, per metus 3-4 kartus forma pasiekia viršūnę, tačiau kovoti esu nusiteikęs bet kada. Kad ir dabar.”

Kaip nebūsi, jei treniruojiesi po 4-5 valandas per dieną, įskaitant dvigubas treniruotes savaitgaliais. Sportininkas iki kaulų smegenų – taip galima apibūdinti S. Grečicho, ir pats sportininkas tam neprieštarauja. “Kaip geriausiai pailsiu po varžybų? Einu į treniruotę”, – teigia Sergejus.

Apie savo kovas jis galėtų pasakoti valandų valandas. Prisimena jas iki smulkmenų, galėtų tiksliai pasakyti kurią minutę koks veiksmas buvo atliktas. Nors Sergejus beveik nepralaimi, visas savo kovas atidžiai išanalizuoja, išskiria klaidas.

“Visada ieškau minusų. Pavyzdžiui, prieš varžybas Čekijoje per daug skysčių vartojau, dėl to šiek tiek kojos tirpo, buvo sunkiau judėti. Niekada nebūna idealu. Reikia tobulėti, negalima gyventi šia diena.”

Sergejus neslepia – iš sporto užsidirbti sunku, bet jam tai nelabai rūpi. Didžiausia perspektyva užsidirbti – bušido ringas, tuo tarpu dalyvaudamas sambo varžybose   sportininkas tegauna kuklias Neolimpinio komiteto premijas. “Tie pinigai bus, niekur nesidės. Eisiu dirbti ir užsidirbsiu, o tokių titulų už pinigus nenupirksi”, – teigia pasaulio čempionas. Beje, šį rudenį Sergejus įsidarbino VRM sistemoje, nors LKKA studijuoja sporto ir turizmo vadybą.

Žvejyba – vienas iš didžiausių Sergejaus pomėgių. Kartą per savaitę su draugais mėgsta nueiti į naktinį klubą. Alkoholio nevartoja, nerūko. “Nėra taip, kad save versčiau to nedaryti, nes esu sportininkas. Man tiesiog neskanu”, – tikina Sergejus.

Po pergalės prieš Šakalą japonų specialistai vienbalsiai prognozavo, kad S. Grečicho – taip pat būsimoji bušido superžvaigždė. Tačiau kvietimai į garsiuosius bušido turnyrus Japonijoje kol kas nepasipylė. “Man tik 22, todėl viskas priešaky. Noriu tobulėti, o kvietimai į didelius turnyrus ateis savaime. 25-30 – yra tas amžius, kai galima siekti aukščiausių rezultatų, o skubėdamas gali tik save sužaloti. Vyksta pasiruošimas, kitaip sakant – tyla prieš audrą”, – sako Sergejus.

Audrą Sergejus nusiteikęs sukelti didelę. “Noriu patekti į vadinamųjų mišrių kovų istoriją”, – atvirai kalba sportininkas ir priduria – ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istoriją.”

 

Publikuota