Sportskeleton.com

2006 metai , Japonija. Pasaulio krepšinio čempionatas, į kurį Lietuvos rinktinė išvyko su nerimu ir viltimis.

 

Turnyras

Didžiausi Lietuvos rinktinės laimėjimai yra susiję su Europos pirmenybėmis arba Olimpinėmis žaidynėmis, tuo tarpu pasaulio čempionatai pergalių metraščiuose nefigūruoja. Apskritai, Lietuvos rinktinės patirtis planetos pirmenybėse kol kas labai kukli – vienintelis 1998 m. pasaulio čempionatas, vykęs Graikijoje. Lietuviai tąsyk liko septinti, nors turnyrą, užimdami pirmą vietą grupėje, pradėjo sėkmingai. Tuomet lietuviai pirmą kartą įveikė ir JAV rinktinę, tiesa, dėl lygos lokauto sudarytą ne iš NBA žaidėjų.  Antrame etape lietuviams sekėsi prasčiau, patyrė dvi nesėkmes, tačiau iškovojo kelialapį į ketvirtfinalį, kuriame 15 taškų skirtumu pralaimėjo Rusijos ekipai. Tai, kad pasaulio čempionatų kovos krepšinio šalyje nėra sukėlę didelio ažiotažo yra paradoksalu ir kelia nerimą – argi šįkart bus kitaip?

 

Aklimatizacija

Rungtynės Japonijoje vyks europiečiams nepatraukliu metu – ryte. Pirmosios dienos rungtynės prasidės lietuviams besiruošiant į darbus, paskutinės – tik pasibaigus pietų pertraukai. Be abejo, svarbiausias klausimas – kaip prie tokio rėžimo prisitaikys patys žaidėjai. Iki šiol rinktinė nesužaidė nė vienerių draugiškų rungtynių panašiu laiku. Tiesa, prieš kelias dienas komanda išvyko į Pietų Korėją, kur sužais dvejas rungtynes su šeimininkais ir JAV krepšininkais – jos vyks 8 val. ryto Lietuvos laiku. Be to, rugpjūčio 14-17 dienomis Seule Lietuvos rinktinė surengs paskutinę treniruočių stovyklą.

Kartu su antrąja Lietuvos rinktine viešėjęs turnyruose Kinijoje ir Australijoje “Sakalų” vyriausiasis treneris Linas Šalkus pripažįsta, kad Japonijoje teks prisitaikyti ne tik prie kito klimato, bet ir gyvenimo salygų, pavyzdžiui, kitokio maisto. Tačiau tuoj pat priduria, kad tai nebus pagrindinis veiksnys, nes šiuolaikiniame sporte kelionės yra įprastas dalykas, be to, ne vieninteliams lietuviams Japonija yra tolimas ir svetimas kraštas.

“Atlanta ir Sidnėjus (1996 ir 2000 Olimpinės žaidynes, – aut.past.) parodė, kad lietuviai pasiekti gerų rezultatų gali bet kuriame krašte. Aišku, sunkumų iškyla. Paprasčiausia būtų, jei nepatektum į čempionatą”, – ironizuoja L. Šalkus.

Grupė

Lietuva žais vienoje grupėje su Brazilijos, Australijos, Graikijos, Turkijos ir Kataro rinktinėmis. Specialistai ją vertina kaip aplygių varžovų grupę, neturinčią aiškaus favorito.

“Gana bjauri grupė, – pripažįsta žymus krepšinio ekspertas, buvęs treneris Algis Gedminas. – Yra bent trys komandos, galinčios įveikti Lietuvą. Tokioje grupėje privalu rungtyniauti stabiliai”.

Grupė išties įdomi. Graikai turi turbūt stipriausią gynėjų liniją Europoje, o tai yra itin neparanku mūsų rinktinei. Australai, nors ir praradę tris pagrindinius aukšaūgius (Ch.Anstey, D.Anderseną, M.Nielseną), turi trijose pozicijose galintį rungtyniauti vundrekindą Andrew Bogutą. Turkai anksčiau į tarptautinius turnyrus veždavosi tikrą žvaigždyną, tačiau paprastai grįždavo patyrę fiasko – šįkart į Japoniją vyksta nemažai jaunimo, galbūt tai ir yra turkų raktas į pergales. Apie brazilų potencialą kalba šią savaitę sužaistos draugiškos rungtynės su JAV rinkine, kuriai būsimi lietuvių varžovai pralaimėjo tik keturiais taškais.

“Kas žino, kaip atrodys Kataras? –  retoriškai klausia L. Šalkus ir primena pasaulio futbolo čempionato, vykusio birželį, pavyzdį. – Kad ir kokios komandos žaisdavo, rungtynių baigtį būdavo sunku nuspėti. Lygiai taip pat gali būti ir krepšinio čempionate”.

“Taip, grupė nenuspėjama, – tęsia L.Šalkus, – tačiau, pakliuvęs į pasaulio čempionatą negali tikėtis silpnų varžovų, o kas geriau susikomplektavęs komandą, parodys čempionato, o ne draugiškos rungtynės. Būna dienų lyg tyčia, kai gali pralaimėti iš pažiūros silpnam varžovui. Manau, pranašumą turės tos komandos, kurios laikysis drausmės ir bus gerai pasiruošusios fiziškai”.

Puolimas

Puolimas, kurį jau sužaistose kontrolinėse rungtynės pademonstravo Lietuvos rinktinė, balansavo tarp improvizacijos, kuri leido sužibėti rinktinės naujokams, iki chaoso, kuris kelia abejonę – ar rinktinės strategija turi griaučius? Daugelis pasakys, kad tai stilius, kuris 2003 metais Lietuvai atenšė Europos auksą. Galbūt, tačiau tuomet tai buvo išties naujas gaivalas, tapęs netikėtumu varžovams, pripratusiems prie preciziškai tikslaus ir disciplinuoto žaidimo stiliaus, 2001 m. pralaimėjimu latviams užbaigusio Jono Kazlausko karjerą nacionalinėje rinktinėje. 

Rinktinės darbą stovyklos Druskininkuose metu stebėjęs A. Gedminas tikina, kad treniruotėse deriniai šlifuojami labai rimtai, tačiau specialistas stebisi, kad draugiškų rungtynių metu jų beveik neišvydo.

“Per treniruotes puolime dirbama labai racionaliai, kuriami įdomūs deriniai, tačiau per rungtynes jų kažkodėl nesimato. Visi deriniai treniruotėse labai gražiai atrodo, jie nėra prasti, tačiau per rungtynes dažniausiai pasikliaujama elementariu žaidimu du prieš du. Derinių, kuriuos mačiau per treniruotes, rungtynėse dar nemačiau”, – stebisi A.Gedminas.

Galbūt tai yra tai, kas vadinama nenoru varžovams atskleisti visų kozirių, tačiau kyla nerimas, kad kontrolinėse rungtynėse neatidirbtas kombinacinis puolimas gali tapti viena iš nesėkmės priežasčių.

Gynyba

“Džiugu tai, kad komandinį puolimą ir gynybą po paskutinio turnyro patys  treneriai išskyrė kaip labiausiai taisytinus dalykus”, – teigia A.Gedminas, kurio manymu, viena didžiausių rinktinės problemų – nesugebėjimas apginti perimetro zonos.

“Nuo tritaškių, kaip parodė draugiškos rungtynės, komanda visiškai neapsigina. Tai yra rimta. Mūsiškiai nespėja paskui snaiperius, varžovai mėto laisvi. Pasaulio čempionate už tokias klaidas galime būti skaudžiai nubausti”, – baiminasi A.Gedminas, primindamas Atėnų Olimpinių žaidynių pusfinalį, kuriame lietuviai pralaimėjo 65 proc. taiklumu iš toli atakavusiems italams.

Kita vertus, galima ginčytis, ar tai tik rinktinės problema, ne retai smogianti net ir rungtyniaujant su ne pačiais stipriausiais varžovais, ypač iš kitų žemynų (pvz., rungtynės su Angola, Puerto Riku 2004 m. Olimpinėse žaidynėse). Galima prisiminti, kad Antano Sireikos vadovaujamas “Žalgiris” taip pat dažnai sunkiai rasdavo vaistų prieš varžovų snaiperius (pvz., penkiolika Bolonijos “Skipper” tritaškių 2004 m. sausį).

Nepaisant to, A. Gedminas pasidžiaugė, kad per treniruotes nemažą dėmesį rinktinė skiria zoniniam presingui, kuris “yra būtinas, neturint stipraus įžaidėjo”. Kitas klausimas, kaip gerai šis elementas bus suspėtas atidirbti, mat presingo pratybos buvo patikėtos vėliausiai prie ekipos prisijungusiam Kęstučiui Kemzūrai.

Įžaidėjai

Kalbama apie didelę konkurenciją tarp priekinės linijos žaidėjų, tačiau visi jie yra aukštos klasės žaidėjai, tad vargu ar komandos rezultatus ženkliai paveiks vieno ar kito krepšininko naudai pakrypęs minučių aikštėje skaičius. Tuo tarpu kaip žaidybinį laiką ir funkcijas aikštėje pasiskirstys trys įžaidėjai – kur kas didesnį nerimą keliantis klausimas.

Giedrius Gustas yra labiausiai patyręs, dvidešimtmetis Mantas Kalnietis yra trenerio Antano Sireikos numylėtinis, o Tomas Delininkaitis per kontrolines rungtynes įrodė, dabar esąs geros formos, be to, iš šios trijulės jis yra bene geriausias metikas. Visi trys krepšininkai sako, neįsivaizuojantys kokio dydžio vaidmuo jų Japonijojoje laukia ir sutartinai tvirtina, pasitikį trenerių sprendimais. 

“Kalnietis labai talentingas, bet visai nepatyręs. Įžaidėjo pozicija – kaip profesūra. Turi metai iš metų gludinti įgūdžius klubinėse komandose. Kalnietis viskam turi pradmenis – metimui, perdavimui, aikštės matymui, tačiau jis dar vaikėzas. O Gustą net įžaidėju sunku pavadinti. Tai nėra tas žaidėjas, kurio stiprioji pusė – kurti kietiems progas”, – teigia A.Gedminas.

Specialistas pažymi, kad šiuolaikiame krepšinyje daug įžaidėjų funkcijų atiduodama į aukštaūgių rankas ir Lietuvos rinktininei tai gali būti vienas iš išsigelbėjimo variantų.

“Matome, kad vis daugiau gražių ir rezultatyvių perdavimų atlieka broliai Lavrinovičiai, Songaila. Toks žaidimas palengvins didelės patirties neturinčių įžaidėjų dalią”, – sako A.Gedminas.

Lyderiai

Artūras Karnišovas tikriausiai paskutinis žaidėjas, kuris buvo vadinamas aiškiu Lietuvos rinktinės lyderiu. Karjerą nacionalinėje komandoje jis baigė 1999 metais, ir nuo tada, o ypač nuo 2001 m., kai vyriausiuoju rinktinės treneriu tapo Antanas Sireika, komanda į finalinius turnyrus važiuoja su šūkiu “Mūsų jėga – komandinis žaidimas”. Prieš gerą dešimtmetį, 1995 m. Europos čempionate trys lietuviai (A.Sabonis, Š.Marčiulionis, A.Karnišovas) “turėjo” maždaug 20 taškų vidurkį, o jų indėlis sudarė apie 70 proc. visų komandos pelnytų taškų. Šiame amžiuje Lietuva surenka tokią lygią komandą, kad išvysti lietuvį tarp rezultatyviausių turnyro žaidėjų tapo beveik neįmanoma.

Pasak A. Gedmino, rezultatyviausiais Japonijoje turėtų būti Arvydas Macijauskas ir Darius Songaila, nes jie yra aukščiausios klasės žaidėjai rinktinėje. Neramu tik tai, kad nei vienas iš jų per draugiškų rungtynių ciklą nežaidė taip, kaip galėtų.

“Songaila praėjusį sezoną buvo tramuotas, Macijauskas sėdėjo ant suolelio. Bet tai turbūt nėra vienintelės priežastys, kodėl jiems dar nepavyko atsiskleisti. Kombinacinio žaidimo spragos ir įžaidėjo trūkumas taip pat gali sutrukdyti šiems žaidėjams pademonstruoti geriausią formą”, – įsitikinęs A.Gedminas.

L. Šalkus sutinka, kad A.Macijauskas draugiškose rungtynėse toli gražu neblizgėjo, tačiau tiki, kad ateis laikas, kai rinktinė pajus “Kalašnikovo” naudą.

“Jei žurnalistas metus beveik nieko nerašo, jis praranda kažkiek įgūdžių. Taip ir krepšininkas. Turnyre Vilniuje Macijauskas tikrai neblizgėjo, tačiau prieš Argentiną sužaidė puikiai. Pritariu treneriui G. Krapikui, kuris sakė, kad ateis laikas, kai A. Macijauskas bus reikalingas. Kaip ir Š. Jasikevičius, tai labai užsispyręs krepšininkas. Gali pramesti šešis metimus iš eilės, bet rungtynėms artėjant į pabaigą, esant lygiam rezultatui, įmes kartą, du ir tai taps svarbiausiu rungtynių momentu. A. Macijauskas ir D. Songaila nėra naujokai, jie aukštos klasės žaidėjai, tad komandai tikrai padės. Jie norėjo atvažiuoti į rinktinę, o tai yra labai svarbu. Jei norėjo atvažiuoti, norės ir žaisti”, – teigia L.Šalkus.

“Sakalų” treneris įsitikinęs, kad neverta išskirti lyderius Lietuvos rinktinėje. Tai, kad ekipoje nėra ryškaus lyderio, pasak L.Šalkaus, yra pliusas.

“Varžovai analizuoja tavo žaidimą, ir, kai turi tik keletą pavojingų žaidėjų, jiems tai padaryti yra lengviau, gali tiesiog griebti už gerklės. Lietuvos rinktinėje lyderiu gali būti bet kuris žaidėjas. Net tik A. Macijauskas, D. Songaila, Lavrinovičiai, bet ir L. Kleiza, S. Jasaitis, netgi G. Gustas gali atsiskleisti. Neskubėkime mušti ar nurašinėti žaidėjų”. 

 

Publikuota