Šachmatų karalienė: švelni, chaotiška, bet neįveikiama
ketvirtadienis, 10. liepa 2008
Jei yra Lietuvoje sportininkų, kurie negalėtų vienu ypu išvardinti visų savo trofėjų, šachmatininkė Viktorija Čmilytė neabejotinai – viena iš jų.
„Gyvenime esu chaotiška ir dažnai abejoju dėl savo sprendimų“, – sako Viktorija Čmilytė, kuri prie šachmatų lentos varžovus traiško vieną po kito.
Vienas pirmųjų svaresnių laimėjimų – Lietuvos dešimtmečių čempionės titulas, kurį Viktorija iškovojo būdama septynerių. Paskutinis – Europos čempionato sidabro medalis, kurį 25 metų šiaulietė gegužės pradžioje iškovojo Bulgarijoje.
Lakstydavo paskui boksininkus
Viktorija gimė ir augo Šiauliuose. Vaikystėje buvo ramus vaikas, kuriam skaitymas ir piešimas buvo mielesni užsiėmimai nei šėliojimas su kiemo draugais. Skaityti Viktorija pradėjo anksti – būdama ketverių. Maždaug tuo pat metu būsimajai didmeistrei tėtis Viktoras pirmą kartą parodė ir šachmatus. Nuo šešerių metų pradėjo lankyti šachmatų užsiėmimus, o būdama septynių Viktorija jau važinėjo po įvairias varžybas.
„Mano visa vaikystė susijusi su šachmatais, – sako beveik visuomet besišypsanti V. Čmilytė. – Taip išėjo, kad gana anksti pavyko pasiekti gerų rezultatų, todėl netrukus šachmatai tapo mano prioritetu. 8 klasėje pradėjau mokytis ekstrernu, kad didesnę laiko dalį galėčiau skirti šachmtams.”
Viktorijos mama – istorijos mokytoja, tėtis – buvęs bokso treneris. Viktorija – vienturtė jų duktė. Geriausia Lietuvos šachmatininkė teigia, kad sportininkės charakterį pavaldėjo būtent iš tėčio. „Jis buvo tarsi asmeninis mano kūno kultūros mokytojas. Mes kartu žaisdavome tinklinį, futbolą, tenisą, išbandėme daugybę kitų sporto šakų. Eidavau į jo bokso treniruotes, paskui boksininkus lakstydavau krosą”, – prisimena V. Čmilytė.
Ekstrymo užtenka šachmatuose
Prieš metus V. Čmilytė baigė neakivaizdines anglų kalbos studijas Rygoje. Sako, derinti mokslą, sportą ir pareigą šeimai buvo labai sunku. „Per pastaruosius metus sportinėje karjeroje jautėsi kilimas aukštyn. Manau, labiausiai tai susiję su tuo, kad baigus mokslus atsirado daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti šachmatams ir šeimai”, – teigia Viktorija.
Sportininkė šiek tiek kremtasi, kad vis dar nepavyksta rasti daugiau laiko laisvalaikiui. Viliasi šią vasarą įgyti vairuotojos pažymėjimą ir pradėti lankyti šokių užsiėmimus. Vėl pradėjo žaisti tenisą, tačiau aktyviai sportuoti norėtų daugiau, pavyzdžiui, daugiau laiko skirti plaukiojimui.
„Šachmatų sporte fizinė ištvermė labai svarbu, mat sėdėdamas 4-5 valandas prie lentos privalai per daug nepavargti ir neprarasti koncentracijos. Galva dirba gerai, kai esi fiziškai gerai pasiruošęs”, – teigia V. Čmilytė, kuriai patinka daugybė sporto šakų, o ypatingai – dailusis čiuožimas ir futbolas, taip pat krepšinis.
Ypatingų pomėgių, sako, neturinti, o ekstremalūs pojūčiai Viktorijos netraukia. „Man ekstrymo užtenka šachmatuose – ten pakankamai daug jaudulio, streso ir įtampos”, – priduria šachmatininkė.
Patinka keliauti, tačiau apie poilsines keliones, sako, kol kas galinti tik pasvajoti. Visos kelionės – į varžybas, o kai į jas nereikia vykti – visas dėmesys šeimai. Ilsisi Viktorija dažniausiai Lietuvoje – pajūry arba nuosavame sode netoli Šiaulių. Užsienyje geriausiai jaučiasi Ispanijoje, kur su vyru praleido nemažai laiko, bei Italijoje. Turtinga savo architektūriniu ir kultūriniu palikimu Roma – didžiausią įspūdį palikęs miestas. Mielas Viktorijai ir skandinaviškas gyvenimo rimtas.
“Esu chaotiška”
V. Čmilytė nemėgsta keltis anksti rytais. „Išvykusi į varžybas rytais stengiuosi ilgiau pamiegoti, namuose – reikia keltis anksčiau…”, – teigia Viktorija. Ji sako neprisimenanti, kiek daugiausia dienų išbuvo be šachmatų. Tikrai nedaug. Šachmatai Viktoriją vienaip ar kitaip lydi kasdien – jei netenka žaisti, tenka stebėti.
Su vyresniuoju sūnumi Dmitrijum, kuriam šešeri, bent vieną šachmatų partiją Viktorija sužaidžia kasdien. Jaunėliui sūnui Alksendrui – ketveri. Mama sako, kad jie labai skirtingi: Dmitrijus – emocionalus, energingas, Aleksandras – labai santūrus.
Viktorija tikina, kad šachmatai jai niekada nebuvo įgrįsę, tačiau suabejojusi savo galimybėmis, prisipažįsta, buvo ne kartą. Paklausta, ką šachmatuose ji randa tokio, ką kitose gyvenimo sferose sunku atrassti, V. Čmilytės atsako: „Man patinka varžymasis. Šachmatai – tai dviejų žmonių kova, neskausminga, intelektuali kova. Pastangos nugalėti varžovą, įrodyti savo tiesą. Tai man labiausiai patinka. Intelekto pagalba nugali priešininką. Džiaugiuosi, kad mūsų sportas yra būtent toks.”
Sakoma, šachmatininkai – geri matematikai, tikslumą mėgstantys žmonės. Kasdieniame Viktorijos gyvenime šis dėsnis negalioja. „Esu spontaniška, impulsyvi, labiau chaotiška nei planuojanti”, – teigia šachmatininkė.
Viktorija drąsiai nurodo savo silpnąją savybę, nors žvelgiant į jos sportinius rezultatus sunku tuo patikėti:
„Manau, yra geras bruožas – greitai ir lengvai priimti sprendimus ir dėl jų niekad nesikrimsti. Gyvenime man tai retai pavyksta. Labai dažnai abejoju dėl savo sprendimų, galbūt netgi per dažnai.”
Draugai Viktorijai kartais priekaištauja, kad ji per daug švelni. „Manau, kad tai išorinis įspūdis. Man atrodo, kad turiu pakankamai jėgų rimtai, tvirtai kovai. Gyvenime galbūt esu šiek tiek švelnesnė”, – atkera geriausia Lietuvos šachmatininkė.
Viktorija tikina, kad metai ją įpratino kitaip reaguoti ir į pergales, ir į pralaimėjimus. „Vaikystėje pralaimėti buvo labai sunku. Būdavo daug ašarų, bet tai ko gero normalu. Metams bėgant į pralaimėjimus išmokau ramiai žiūrėti. Kita vertus, vaikystėje ir jaunystėje pergalė suteikdavo euforijos jausmą, dabar – ir pergalę priimu kaip normalų dalyką, tiesiog patvirtinantį, kad viskas yra gerai. Šachmatai labai svarbi dalis gyvenimo, bet tai ne visas gyvenimas”, – teigia Viktorija Čmilytė.
Publikuota
