Sportskeleton.com

Ričardas Berankis, buvęs pajėgiausias žaidėjas tarp planetos aštuoniolikmečių, šiandien bando įsitvirtinti suaugusiųjų tenise. ATP pasaulio reitinge talentingiausias Lietuvos tenisininkas šiuo metu užima 516 vietą.

19-ojo gimtadienio, kurį Ričardas pažymėjo birželio 21 dieną, proga ”Sporto žmonės” trenerio Remigijaus Balžeko ir paties Ričardo paklausė: ar po metų, kuriuos R.Berankis praleido suaugusiųjų tenise, jau galima daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus?

“Tai tik ilgo ir nuobodaus proceso pradžia. Akivaizdu, kad Ričardas gali žaisti su vyrais ir jis žaidžia, bet rezultatai neateina taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip kad buvo jaunimo grupėje, kai laimėjome viską, ką planavome“, – teigė R.Balžekas.

„Išvada paprasta – reikia dar daug dirbti, kad pasiektume tai, ko norime. Dabar tai ir darome, – antrina pats Ričardas.

Vyrų sportas – tai ne vaikų sportas, čia kiekvienas pasiruošęs tave suvalgyti kortuose. Tikiuosi, ateis laikas, kai būsiu pajėgus kovoti dėl titulų. Jau dabar jaučiu, kad galiu kovoti su vyresniais varžovais, tik kartais neišvengiu klaidų, kurių nereiktų daryti. Būtent klaidos dažniausiai lemia pralaimėjimą“, – teigia R.Berankis.

Per keletą metų iš 1500-osios ATP reitingo vietos R.Berankis pakilo iki ketvirtojo šimtuko, tačiau sportininkas tikisi, kad tai tik tarpinė stotelė. Šiais metais Ričardas kelia tikslą kuo labiau priartėti iki pirmojo stipriausių pasaulio tenisininkų šimtuko, kuriame vėliau stengtųsi įsitvirtinti.

Ričardas yra žaidęs su dviem pirmojo šimtuko žaidėjais. Praėjusių metų liepą Kroatijoje nusileido tuomet 73-iai pasaulio raketei italui Fabbio Fognini, o rugpjūtį atvirųjų JAV teniso pirmenybių kvalifikaciniame turnyre po atkaklios kovos palaužė ukrainietį Sergejų Stachovskį, kuris tuomet buvo 91-oje ATP reitingo pozicijoje.

„Kokių nors ypač didelių trūkumų – ar techninių, ar fizinių savybių spragų – Ričardas neturi, yra visapusiškai gerai pasiruošęs. Vis dėlto kol kas trūksta brandumo, tos patirties, kurią vyrų tenise įgyti būtina, – teigia R.Balžekas

Psichologiškai jis baisiai tvirtas, niekada nesijaudina, niekada nepalūžta kritiniais momentais, bet patirties trūkumas kartais neleidžia sužaisti taip, kaip derėtų. Pavyzdžiui, yra toks dalykas – teisingo smūgio pasirinkimas, kai turi pasirinkti momentą, kada užbaigti žaidimą ir „padaryti“ tašką. Tokiais epizodais patirtis labai reikalinga“.

Kaip sekasi vaikinams, su kuriais Ričardas varžėsi jaunių tenise? Bulgaras Grigoris Dimitrovas pasaulio reitinge yra 342-as, australas Brydanas Kleinas – 174-as, retai jaunių turnyruose pasirodydavęs japonas Kei Nishikori – 117-as. Kiti – panašiose ar žemesnėse pozicijose nei R.Berankis.

„Ričardas dar turi subręsti. Dauguma specialistų pripažįsta, kad jis yra vėlyvesnio brendimo žaidėjas, ir prognozuoja, kad piką pasieks būdamas 20-22 metų. Jei, aišku, nenukamuos traumos“, – pridūrė R.Balžekas.

Būtent jos, o ne finansai, kaip daugeliui sportininkų ekonominiu sunkmečiu, pasak trenerio, kelia daugausia rūpesčių. „Finansai planų nekoreguoja, planus koreguoja traumos. Prieš Deviso taurės varžybas palanavome dalyvauti turnyre Kroatijoje, bet teko atsisakyti, nes vėl atsinaujino peties trauma. Tokie momentai išveda iš pusiausvyros. Įgyji sportinę formą, bet negali jos išnaudoti – tai veikia psichologiškai. Be to, tai jau ne pirmas kartas. Tos traumelės nėra piktybinės, bet sportininko kilimo procese jos yra žymiai skausmingesnės“, – teigė R.Balžekas.

Lėšų stygiaus R.Berankis kol kas nejaučia. Lietuvos olimpinis sporto centras kažkiek paremia, nors tai, kaip sako R.Balžekas, tėra ašaros. Į turnyrus Ričardas važinėja už rėmėjų, su kuriais pasirašė sutartis, pinigus.

* * *

Ričardas Berankis įsitikinęs, kad vietą pasaulio tenisininkų elite jam gali užtikrinti trys dalykai: darbas, darbas ir dar kartą – darbas.

– Ričardai, kas pavyko ir kas nepavyko per metus, praleistus suaugusiųjų tenise?

– Buvo pavykę pasiekti aukščiausią 433 poziciją ATP reitinge. Vienur kitur sulošiau neblogų mačų, žinoma, buvo ir apmaudžių pralaimėjimų. Bet, žinote, kamuoliukas yra apvalus. Viskas ateina su laiku, ne iš karto.

– Dėl ko dažniausiai sau priekaištauji?

– Kokie gali būti priekaištai, jei treniruotėse ir varžybose atiduodi visą save. Be abejo, ne visdada būni savimi patenkintas, bet nežinau, dėl ko gali sau priekaištauti, jei atiduodi visas jėgas. Kad nesigauna kažkas? Jei nesigauna, tai nesigauna. Svarbu – bandyti, daryti, norėti.

– Ar suauagusiųjų sporte nesėkmės skaudesnės?

– Su aštuoniolikmečiais pradėjau žaisti būdamas keturiolikos, tuomet irgi netrūko skaudžių akimirkų. Bet atėjo laikas, kai pradėjau laimėti. Dabar viskas kartojasi. Kai patenki į naują lygį, turi pasiekti tam tikrą ribą, kad galėtum tame lygyje būti. Dabar šis procesas vyksta. Pergalės ateis arba neateis. Aš tikiu, kad ateis.

– Buvai pripratęs prie pergalių?

– Tam tikras priparatimas buvo, nes jaunių turnyruose iki pusfinalio ar finalo gana stabiliai nužingsniuodavau. Dabar pralaimiu pirmuose, antruose etapusoe. Kažkiek keista. Tiesą sakant, iš pradžių būdavo labai apmaudu, bet tenise nosies niekada negali nuleisti.

– Ar su gerokai vyresniais varžovais, kurie turi daugiau patirties, žaisti sunkiau?

– Tai priklauso nuo konkretaus žaidėjo. Man labiau patinka žaisti su nervuotais žaidėjais, kadangi pats esu ramus. Ar aš darau klaidas, ar ne – aš visada vienodas, vienoda mano veido išraiška, nerodau emocijų. Kiti žaidėjai nesugeba slėpti emocijų ir aš mėgstu tuo pasinaudoti, vieną kitą kartą sužaisdamas specialiai taip, kad varžovas imtų dar labiau nervintis. Jis 5-10 min. pameta galvą, o aš pasiimu lengvus taškus.

– Ar jauti, kad visuomenė gyvena sąvotiškame laukime – kada gi R.Berankis iš perspektyvaus tenisininko pagaliau taps aukščiausios klasės žaidėju?

– Jaučiu. Iš dalies, tai – smagu. Žmonės tiki, palaiko. Aišku, yra visokių nuomonių apie mane, bet idealus visiems nebūsi. Nežinau, kaip aukštai kilsiu, bet žinau, kad tenisui atsiduodu visu šimtu procentų.

– Ar tai lengva?

– Nėra lengva. Prieš treniruotę kartais juokaujame. „Tas pats filmas, treneri?“, – klausiu. „Tas pats filmas…“, – sako treneris. Kartais pasijunti tarsi eitum į darbą. Metai iš metų – vis tas pats. Laimei, kad darbas malonus.

– O už aikštelės ribų?

– Kaip aikštelėje atsiduodi visu šimtu procentų, taip ir už jos ribų. Nesakau, kad negaliu bendrauti su draugais, bet vakarėliuose esu retas svečias. Juk iki paryčių nesėdėsi bare ir su panom nedūgsi, jei žinai, kad kitą rytą reikia į treniruotę.

– Tokie dalykai netraukia?

– Žinoma, traukia. Juk toks amžius, atrodytų – iškeli pirštus į viršų ir varai! Bet yra tenisas, kuriame norisi kažka pasiekti, ir to nedarai, nes žinai, kad naudos neduos. Turiu rinktis: arba tenisas, arba jaunatviškos linksmybės. Sutinku daug vyresnių tenisininkų, kurie sako, tu tik sportuok, nepasiduok pagundom ir viskas bus gerai.

– Kokį įspūdį palieka jaunieji Lietuvos tenisininkai Laurynas Grigelis ir Dovydas Šakinis?

– Labai gerą. Bet reikia dirbti. Jei nustos dirbti, taip ir liks tik Lietuvos tenisininkais.