Sportskeleton.com

Lietuvoje sporto psichologija žengia pirmuosius žingsnius. Priežasčių, kodėl sporto psichologija sunkiai randa nišą pasiruošimo varžyboms programose, yra įvairių – įprastas finansų trūkumas, specialistų ir informacijos stoka, galų gale – požiūrio problemos.

Žodžiu “psichologija” sporto pasaulyje dažnai manipuliuojama (girdim, “pralaimėjimą lėmė psichologinės problemos” ir pan.), tačiau kai pradedama kalbėti apie profesionalią pagalbą, paaiškėja, kad dalelytė “psi-“ vis dar žadina baimę. Pozicija, kad kreipdamasis pas psichologą tu pripažįsti, jog esi silpnas, sportininkams nėra miela.   

“Sportininkai – stipraus charakterio žmonės, ar bent siekia tokiais būti, kuriems pripažinti, kad jiems reikalinga psichologinė pagalba, nėra lengva. Taip, tas “psi-“ vis dar sukelia nemalonias asociacijas, – teigia Vilniaus olimpinio sporto centro (VOSC) psichologė Lina Vaisetaitė ir priduria, kad teigiamas poslinkis vis tik yra. – Sportininkai mokosi universitetuose, kur išklauso tam tikrus kursus ir supratimą bent apie bendrąją psichologiją gauna”. 

Iniciatyvą turi rodyti treneriai 

  Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) Sporto pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas Romualdas Malinauskas įsitikinęs, kad iniciatyvą turėtų rodyti treneriai, kurie turėtų skatinti savo auklėtinius psichologines problemas spręsti su šios srities profesionalais. Deja, Lietuvoje treneriai kontaktų su psichologijos specialistais vengia galbūt net labiau nei patys sportininkai.

 ”Treneriai į savo komandą priimti psichologų dažnai nenori, nes mano, kad šie gali pakenkti ar atskleisti silpnąsias jų darbo vietas, o tai jau galima laikyti ir profesinės etikos problema”, – teigia R.Malinauskas.  

  “Manau, vis dar painiojami – pischologai ir psichiatrai. Be to, ir pati psichologija gali būti kelių rūšių – mokomoji ir klinikinė. Klinikinė psichologija dirba su emociniais sutrikimais, giliomis depresijomis, pavyzdžiui, po sunkių traumų, o mokomoji – šviečia, ugdo psichologinius įgūdžius, uždega motyvacija ir pan.”

LKKA profesorius įsitikinęs, kad bendravimui su psichologu reikia pribręsti, tačiau taip pat teigia, kad tai nėra išskirtinis lietuvių mentaliteto trūkumas.

“Tai europietiškas mentalitetas, kuris skiriais nuo amerikietiško. Tai nėra išskirtinai lietuvių požiūrio problema. Su panašia problema susiduriama, galima sakyti, visoje Europoje. Apie tai kalbėjo ir Izraelio Vingeito instituto Ribšteino sporto medicinos mokslo ir tyrimų centro Elgesio mokslo ir metodologijos departamento direktorius profesorius Borisas Bliumenšteinas, kuris mūsų šalyje pravedė dviejų dienų seminarą sportininkų psichologinio rengimo klausimais. Dėmesys, skiriamas psichologiniam pasiruošimui bei fiziniam ar techniniam pasiruošimui, visoje Europoje toli gražu nėra vienodas.”

 Sportininkai nieko prieš, bet…

Lietuvos sporto informacijos centro (LSIC) vyriausioji specialistė Ramunė Žilinskienė prieš ketverius metus apgintoje daktaro disertacijoje (“Lietuvos individualiųjų šakų sportininkų ir jų trenerių rengimosi Sidnėjaus ir Atėnų olimpinėms žaidynėms pedagoginiai veiksniai ir psichologinė charakteristika”, VPU, Vilnius, 2002 m.) aprašo tyrimą, kurį atliko po Sidnėjaus olimpinių žaidynių. Daugiau nė 50 olimpinės rinktinės sportininkų ir trenerių užpildė anketas atsakydami į klausimus, susijusius psichologo įtaka pasiruošimo procese.

Autorė padarė išvadą, kad “<…> rengdamiesi Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms tik 9 proc. trenerių kartu su sportininkais (ir 10 proc. sportininkų) naudojosi sporto psichologų ar psichologų pagalba, nors jos būtų reikėję 68 proc. trenerių ir 73 proc. sportininkų <…>”.

Pasak R.Žilinskienės, naujesnių tyrimų atlikta nėra, tačiau vargu, ar situacija per tuos metus ženkliai pasikeitė.

 ”Požiūris toks: lyg ir verta, lyg ir reikia, bet galima apsieiti. Nori ir bijo. Poreikis yra, tačiau pagalba gaunama minimali.”

Sportininkai sutinka,  kad poreikis yra, tačiau tikina, kad galimybių – nedaug. Baidarininkas Egidijus Balčiūnas teigia, kad sportininkai mielai pasinaudotų psichologo pagalba, tačiau šis privalo būti – profesionalas tikrąją to žodžio prasme.

“Jeigu tai geras specialistas, kodėl ne? Žinau, kad sportinikai, pavyzdžiui, penkiakovininkai, baidarininkai, norėtų dirbti su psichologais, vis bando ieškoti, tačiau rasti gerą specialistą nėra lengva. Aišku, yra ir tokių sportininkų, kurie nepripažįsta sporto psichologų. Pavyzdžiui, Alekna”.

Išties, disko metikas Virgilijus Alekna ne kartą yra sakęs, nepasitikįs šios srities specialistais, o geriausias patarėjas psichologiniais klausimais jam yra masažuotojas Zigmas Živatkauskas. E. Balčiūnas priduria, kad tai normalu: vyresni, daugiau patirties turintys sportininkai yra įpratę dirbti be psichologų ir sugeba patys save nuteikti varžyboms.

“Tai turi būti savas žmogus, su kuriuo norėtųsi kalbėtis. Negali nusamdyti prieš penkias minutes ir tikėtis rezultato – tai būtų tarsi šaudymas užrištomis akimis”, – teigia olimpinė čempionė šaulė Daina Gudzinevičiūtė.

Sportininkė prisimena, kad pati yra turėjusi problemų ir prieš svarbias varžybas ieškojusi profesionalų pagalbos, tačiau, kaip ir E. Balčiūnas, tikina, kad rasti jos nėra paprasta – trūksta ne tik informacijos, bet ir pačių sporto psichologų.

Pasak L. Vaisetaitės, psichologų pagalbos dažniausiai ieško individualių sporto šakų atstovai.

“Aš daugiau dirbu su individualiais sportininkais, bet, kiek man žinoma, komandose kol kas tai nėra priimta, nors atskirų atvejų, kai yra kviečiams specialistas, pasitaiko. Dažniausiai psichologas kviečiamas trumpalaikėse krizinėse situacijose”.

Specialistų ruošti nereikia?

Lietuvoje sporto psichologus ruošia vienintelė įstaiga – Lietuvos Kūno Kultūros akademija. Kita vertus, žodis “ruošia” kelia abejones. Šie metai paskutiniai, kai sporto psichologijos bakalaurams bus įteikti diplomai.

Profesorius R. Malinauskas tikina, kad Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) ekspertai, nusprendę, jog sporto psichologijos studijos LKKA yra beprasmės ir pasistengę išbraukti jas iš dėstomų akademijoje dalykų sąrašo, į LKKA atvyko su išankstine nuomone, už kurios, pasak R. Malinausko – “didžiųjų” šalies universitetų ginamos pozicijos. O pozicija paprasta – kam ruošti sporto psichologus, kai kone visose pagrindinėse šalies aukštosiose mokyklose ruošiame bendrieji psichologai, neva galintys dirbti viską.

LKKA per tuos ketverius metus, kai buvo dėstomos sporto krypties psichologijos bakalauro studijos, išugdė maždaug šimtą sporto psichologijos specialistų. R. Malinauskas pripažįsta, kad daugumai jų įsitvirtinti ir tęsti karjerą pagal specialybę nepavyko – daugelis mokslus pratęsė vadybos, teisės, socialinių mokslų ir kitose srityse.

Tiesa, akademijoje išlieka sporto psichologijos magistrantūros studijos, kurias gali pasirinkti sporto krypties bakalaurai, tai yra, kūno kultūros mokytojai, treneriai, bei psichologijos bakalaurai, studijas baigę kituose universitetuose.

Į klausimą, ar to užtenka, turėtų atsakyti sporto organizcijų vadovai, taip pat treneriai ir patys sportininkai, kuriems ši paslaugų sfera ir yra skirta. R. Malinauskas sako, kad bandant išsaugoti bakalauro studijas užtarimo buvo ieškota ne tik į savivaldybės administracijoje, bet ir sporto šakų federacijose, kurių palaikymas nebuvo didelis. Ypač mažą dėmesį, pasak R.Malinausko, parodė didžiosios – krepšinio ir futbolo – federacijos.

Olimpiečiai psichologą turės

Jau po Sidnėjaus olimpinių žaidynių imta kalbėti apie psichologines sportininkų problemas, tačiau būdų joms spręsti sporto vadovų kabinetuose pradėta ieškoti tik po žaidynių Atėnuose.

2008 m. Pekino olimpinėms žaidynėms numatytas kolektyvvinio rengimo modelis, kurio viena iš grandžių – psichologinė pagalba sportininkams. Nuo šių metų Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) yra įsteigtas psichologo etatas (psichologė Ieva Girčytė), ir, kaip informavo LOSC direktorius Linas Tubelis, netolimoje ateityje turėtų priimtas dar vienas su olimpiečiais nuolatos dirbantis psichologas. Be to, yra įkurta visuomeniniais pagrindais dirbanti psichologų grupė, vadovaujama profesoriaus Kęsto Miškinio, kuri rengia įvairias psichologinės paramos sportininkams programas.

Tai pirmas kartas, kai psichologinė pagalba šalies olimpiečiams yra susistemintai įtraukta  į pasiruošimo olimpinėms žaidynėms programą. Pavieniai bandymai ruošti olimpiečius psichologiškai buvo ir anksčiau, tačiau nebuvo sistemos.

L. Tubelis teigia, kad šie pokyčiai padės spręsti dvi svarbias problemas. Olimpinės rinktinės aprūpinimas (materialinė bazė, maitinimas ir pan.) nors ir nepakankamas, bet gerėja, tuo tarpu psichologinio pasiruošimo grandis išlieka labiausiai pažeidžiama. Antra: bus užkirstas kelias spekuliacijoms ir populiariems pasiteisinimams, kai dėl prastų rezultatų kaltė suverčiama tai paslaptingai “psichologijai”.

  

Publikuota