Sportskeleton.com

Viena iš didžiausių sporto politikos spragų šiandien: sportininko, baigusio vidurinę mokyklą, pragyvenimas, nes juo, kol nepateko bent į olimpinės rinktinės kandidatų sąrašus, beveik niekas nesirūpina. Ar aukštosios mokyklos, vardan savo įvaizdžio, gali prisiimti dalį šios naštos?

„Pastaruoju metu studentiškas sportas labai sukatyvėjęs. Aukštųjų mokyklų vadovai supranta, kad investicijos į sportą atisperka. Tiesa, ne materialiai, bet kitomis vertybėmis – geru įvaizdžiu ir prestižu”, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sporto centro direktorė Liucija Kalvaitienė.

„Tai univeristeto įvaizdžio klausimas. Sportas – viena iš formų pristatyti univeristetą, studijas. Taip pat ir tarptautiniu mastu”, – antrina Rimantas Minkevičius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Kūno kultūros katedros vedėjas.

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Sporto ir sveikatos fakulteto dekanas Audronius Vilkas priduria – garbė turi turėti pagrindą.

Skirtingos galimybės

Kauno technologinio universiteto (KTU) Kūno kultūros ir sporto direktorius Vitas Linonis teigia, kad jiems prisivilioti jauną sportininką yra kėbliau nė kitiems, nes specialybės, kurias universitetas siūlo, yra sunkesnės.

„Technikos mokslai nėra lengvi, sudėtingas studijas sunku derinti su sportu, todėl į mūsų universietą sportininkai ne taip dažnai ir stoja”.

Tą pripažįsta ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūno kultūros katedros vedėjas Povilas Tamošauskas.

„Kiekvienas universitetas stengiasi gauti geriausius sportininkus, o geriausi paprastai eina ten, kur lengviausia mokytis – renkasi kūno kultūros specialybes, humanitarinius mokslus. Mes pasirenkam iš antrojo kontingento.”

Tuo tarpu Šiaulių (ŠU) ir Klaipėdos (KU) universitetai skundžiasi kita dalia – aukštosios mokyklos periferijoje yra kur kas mažesni traukos centrai.

“Jauną žmogų Vilniui ar Kaunui suvilioti lengviau. Nebėga, galima sakyti, tik tie, kurie turi sutartis su miesto klubais”, – sako ŠU Sporto klubo direktorius Mindaugas Budvytis. 

Universitetas – ne prieglauda

Mažesnes ar didesnes stojimo nuolaidas sportininkams taiko kone visos   aukštosios mokyklos, tačiau tai, kaip sako Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) prezidentas Česlovas Garbaliauskas – nėra žalia gatvė.

Bene geriausias sąlygas įstoti suteikia VPU. Sportininkams, įtrauktiems į olimpinę rinktinės narių sąrašus, nepriklausomai nuo pasirinktos studijų programos prie konkursinio balo pridedami dar 3 balai, įrašytiems į kandidatų sąrašus – 2,5 balo. Šalies suagusiųjų rinktinės nariams pagalbos ranka ištiesiama pridėjus 2 balus, o jaunimo rinktinių nariams – 1,5.

MRU rinktinių nariams bei respublikinių čempionatų prizininkams prideda 2 balus, tuo tarpu kiti universitetai nuolaidžiauja mažiau. Bent jau oficialiai.   

„Didelių lengvatų stojant nėra. Nebūna, kad sportininkas įstoja su blogesniais pažymiais. Tačiau kai būna papildomas priėmimas ar stojantieji surenka vienodą balų skaičių, atkreipiame dėmesį į sportinę veiklą. Bet tai nėra daroma kitų sąskaita.”, – teigia  L. Kalvaitienė (VDU).

„Nuolaidas darom, bet tenka susitaikyti ir su tuo, kad sportininkas neįstoja. Skaudu, bet nieko nepadarysi. Aukštoji mokykla nėra prieglauda”, – priduria M. Budvytis (ŠU).

Su nuolaidoms nepersistengia

Nepanašu, kad taikydami nuolaidas sportininkams universitetai stengiasi vienas kitą perspjauti. Kiek lankstesnis paskaitų grafikas, privatūs atiskaitymai, galimybė atidėti sesiją arba perlaikyti egzaminą daugiau kartų nė įprastai, pirmenybė apgyvendinant bendrabutyje – pati elementariausia pagalba, kurią suteikia kone visos aukštosios mokyklos.

„Kiekvienam sportininkui individualaus grafiko nesudarysi, o tai, kaip sekasi derinti mokslą ir sportą didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo motyvacijos”, – teigia A. Vilkas (VPU) ir pateikia pavyzdį.

„Baidadarininkai Tomas Balčiūnas ir Alvydas Duonėla irkluoja kartu, dalyvauja tose pačiose treniruočių stovyklose ir varžybose. Jie abu yra mūsų studentai. Balčiūnas sugebėjo baigti ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas, o Duonėla kaip užstrigo antrame kurse, taip užstrigo…”

Dauguma universitetų giriasi apmokantys kelionių į varžybas išlaidas, nuperkantys sportinę aprangą ar duodantys maistpinigius. Tai – normalu. Atrodytų mažų mažiausiai keista, jei už visa tai studentas, vykdamas į tarpuniversitetines varžybas, mokėtų iš savos kišenės. Kitas dalykas – stipendijos, premijos ar mokesčių už studijas nuolaidos, tai yra, ta parama, kuri tiesiogiai atsiliepia sportininko gerbūviui. 

Stipendijos tik geriausiems

P. Tamošauskas (VGTU) džiaugiasi, kad 2003 m. patvirtintos finansinės lengvatos duoda rezultatų – sportuojančių studentų skaičius universitete per keletą metų iššaugo maždaug 30 proc. Dvidešimt, į mokamas vietas įstojusių sportininkų atleidžiami nuo mokesčio už mokslus visu šimtu procentų, dar dvidešimčiai – mokestis sumažinamas perpus. Valstybės finansuojamose vietose besimokantiems atletams mokamos stipendijos: penkiems geriausiai besimokantiems – 300 litų, kitiems – 200 litų dydžio. Be abejo, sportininkai gali gauti ir stipendijas, į kurias priklausomai nuo pažangumo pretenduoja visi studentai.

ŠU taip pat dalinai atleidžia nuo mokesčio už mokslą ar moka maistpinigius. KTU nuo mokesčio atleidžia arba jį sumažina tik patiems geriausiems sportininkams.

Premijas, sėkmingai studentų varžybose pasirodžiusiems sportininkams, moka kone visi universitetai. Jų dydis dažniausiai neviršija kelių šimtų litų. Pavyzdžiui, KU kovą maždaug penkioms dešimtims sportininkų padalino 14 tūkst. litų.

VPU pavyko įgyvendinti ir dar vieną praktiką. Keturiems geriausiai besimokantiems universiteto sportininkams stipendiją, kurios dydis yra 300 litų, skiria LTOK. Planus susitarti su LTOK dėl vienos ar kelių stipendijų brandina ir MRU.

A. Vilkas (VPU) prabyla ir apie dar vieną kelią, kuris taip pat turėtų būti kur kas atviresnis. Tai – federacijų ir sporto klubų kišenė.

Kam turėtų rūpėti?

„Sportininko karjera trumpa. Jei per tą laiką jis neįgyja profesijos, vėliau jis tampa nereikalingas. Federacijos turėtų rūpintis tuo, tačiau jos tik išnaudoja žmogų, kol jis yra sportinio amžiaus, o po to palieka likimo valiai. Federacijos turėtų investuoti į sportininkų išsimokslinimą, nes nemaža dalis sportinininkų baigę karjeras tolimesnę veiklą susieja su ta sporto šaka arba netgi dirba toje pačioje federacijoje”, – įsitikinęs A. Vilkas.

Tokios kalbos nėra laužtos iš piršto – yra federacijų, kurios tai daro. Rankinio federacija – viena iš nedaugelio.

Tiesa, būna ir nemalonių epizodų. Pavyzdžiui, imtynių federacija buvo pasižadėjusi sumokėti kelių sportininkų studijų mokestį, tačiau to nepadrė ir tik įstojusius imtyninkus teko išbraukti iš studentų sąrašo. 

„Su federacijomis bendros kalbos nerandame. Jos sportininkų išsimokslinimu rūpinasi, jei rūpinasi, tik tol, kol įstoja, po to visa atsakomybę palieka aukštajai mokyklai. Be to, tas pats bendravimas savotiškas: nėra tiesioginio dialogo, siunčia raštus ir tiek, vieninteliai treneriai, galima sakyti, eina, prašo, stengiasi”, – teigia A. Vilkas.

Kita galimybė – mokestį už studijas padengtų klubas, kuriam sportininkas atstovauja. Tačiau rasti bendrą kalbą su jais, pasak A. Vilko, dar sunkiau. Jų pozicija tokia: mes mokame sportininkui algą, o jis su ją daro ką nori – perka mašiną ar moka už studijas.

Neretai rimtą požiūrį į studentų sportą turinčiose valstybėse kuriasi specialios agentūros, kurių pagrindinis tikslas – padėti sportininkams gauti lėšų studijoms. LSSA prezidentas Č. Garbaliauskas sako, kad Lietuvoje toks dalykas kol kas sunkiai įsivaizduojamas, nors būtų neapsakomai reikalingas.

Juridiškai – niekinis

Ar pačios aukštosios mokyklos gali prisiimti dalį finansinės naštos, juk teigiamas  įvaizdis ir prestižas, kurį už tai gauna, nekainuoja pigiai? Vargu. Pasak LSSA prezidento, nepaisant entuziazmo, kurį rodo mokyklų vadovai, aukštosios mokyklos nėra pakankmai pajėgios tai padaryti. „Vidiniais resursais neįmanoma to padaryti”, – pritaria ir P. Tamošauskas (VGTU).

Prisiimti didesnę finansinę atsakomybę pačios aukštosiosios mokyklos negali arba nenori ir dėl to, jog sportininko priklausomybė nuo įstaigos, kurioje jis studijuoja, tiesiog mizerinė. Sportininkai nesunkiai susigundo žemesnio lygio komandų pasiūlymais, kas aukštosioms mokykloms nėra labai priimtina.

“Studentas turi atstovauti universitetui, nes priešingu atveju mūsų interesas dingsta”, – teigia R. Minkevičius (MRU).

Tačiau priversti studentą ginti aukštosios mokyklos garbę, pasirodo, yra neįmanoma.

“Buvo išleistas rektoriaus įsakymas: studentas sportininkas privalo atstovauti universiteto komandai ir išeiti gali tik gavęs universiteto sporto klubo leidimą. Netrukus su vienu mūsų studentu, norėjusiu žaisti kitoje komandoje, įsivėlėme į teisinį konfliktą ir  paaiškėjo, kad toks rektoriaus pasirašytas dokumentas juridiškai yra niekinis”, – teigia M. Budvytis (ŠU). 

Panašią patirtį turi ir VPU, pasirašinėjęs su sportininkais sutartis, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, neturėjo teisinio pagrindo.

„Nes mes esame aukštoji mokykla – valstybinės įstaiga, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Negalime nieko įtakoti ar priversti. Tai tas pats, kas uždrausti studentui dirbti. Norint pakeisti situaciją, reikia keisti įstatymą”, – įsitikinęs A. Vilkas.

Štai čia ir susiduriama su dilema – ar sportininkas aukštojoje mokykloje turi turėti išskirtinį statusą?

Suteikti išskirtinį statusą

 ”Kai taip bus, iškelsiu šampano taurę, – sako M. Budvytis (ŠU). – Sportininko statusas aukštojoje mokykloje turi būti aiškiai apibrėžtas: jis turi turėti savo pareigas ir teises, privilegijas, nuo daug ko turi būti atleistas”.

Universitetams suteikta autonomija lyg ir leidžia savarankiškai spręsti šią problemą, tačiau žengti bent kiek didesnį žingsnį trukdo nesutvarkytas, jau minėtas, juridinis pagrindas.

“Turi susėsti rektorių taryba, KKSD, LSSA ir kartu su juristais sukurti bendrą sistemą”, – įsitikinęs M. Budvytis.

Kol nėra apibrėžtas sportininko statusas, iškyla ir kita problema: galima diskriminacija kitų studentų atžvilgiu. “Kad ir kokios lengvatos būtų taikomos, tai neturi būti daroma kitų studentų sąskaita”, – vieningos L. Kalvaitienė ir G. Avižonienė.  Tam pritaria ir A. Vilkas (VPU).

“Negalime aklai atleidinėti nuo mokesčio už mokslą ar bendrabutį, nes tuomet ši našta guls ant kitų pečių. Mūsų universitetas iš valstybės gauna apie 49 proc. visų reikalingų lėšų, kita dalis surenkama iš studentų. Galbūt nieko baisaus, jei fakultete yra vienas ar keli sportininkai, tačiau į kūno kultūros specialybes teoriškai gali sustoti vien sportininkai. Kaip fakultetui tuomet reiktų surinkti biudžetą?”  

R. Minkevičius (MRU) kalba kiek kitaip:

„Nemanau, kad parama sportininkui yra kitų studentų diskriminacija. Juk jei talentingas matematikas ar  fizikas yra paskatinamas, niekas dėl to galvos nesuka. Talentas yra talentas.”

„Reikalinga vieninga sistema, nes darydamas nuolaidas sportininkui gali būti apkaltintas ne tik kitų studentų diskriminavimu, bet ir kyšininkavimu, – sako P. Tamošauskas (VGTU). – Ar realu tai įgyvendinti? Kol kas gyvename tik deklaracijomis. Kalbų būta, bet jos vis užgęsta. Rektorių taryba, kaip kolektyvinė grupė, galėtų kreiptis į seimą ir vyriausybę, nes pavienės pastangos nieko neduoda.” 

V. Linonis (KTU) nelinkęs sutikti, jog įstatymiškai reglamentuotas sportuojančio studento statusas – geriausias sprendimas.

“Nemanau, kad kažkas gautųsi. Nėra tie seni laikai, kai viskas pagal vieną modelį buvo tvarkoma. Kiekvienas universitetas turi nusistatyti savas taisykles. Nebent rekomendacijos būtų pateiktos”.

Ministerijoje – nė vieno etato

Galiausiai visos problemos, kaip įprasta, sueina į vieną – valstybės politiką. Ji šiandien neatsako į klausimą: kaip išsaugoti jaunus talentingus sportininkus, kurie, baigę vidurines mokyklas ir pradėję (ar iš viso neįstoję) studijas universitetuose, nedingtų iš didžiojo sporto?

„Nėra modelio kaip išsaugoti talentus. Talentai dažniausiai yra atrandami atsitiktinai, o tai reiškia, kad daug jų yra prarandami, lieka nepastebėti. Studentas sportininkas Lietuvos universitetuose dar nėra vertybė, o juk madas sporte diktuoja tos šalys, kuriose yra sutvarkytas studentų sportas – Kinija, Rusija, JAV”, – teigia LSSA prezidentas Č. Garbaliauskas.  

Vienas iš didžiausių nusistebėjimų, nuskambėjusių pašnekovų lūpose, yra tas, kad sportininkų padėtimi aukštosiose mokyklose visiškai nesirūpina Švietimo ir mokslo ministerija.

„Jie neturi nė vieno etato, kuris rūpintųsi sporto plėtra aukštosiose mokyklose, – teigia P. Tamošauskas (VGTU). – Į juos buvo kreiptasi, tačiau atsisakė tai įgyvendinti, motyvuodami, kad tai ne jų rūpestis.”