Sportskeleton.com

 

Apie Lietuvos žiemos sporto situaciją byloja už lango ruduojantys, žaliuojantys, juoduojantys, bet tik ne baltuojantys peizažai. Elitiniai sportininkai išsibarstę po užsienius, likę jaunieji slidininkai ir biatlonininkai vis dar šluoja riedučių trasas ir laukia sniego. O mes sprendžiame dilemą…

Konkurencijos tarp sportininkų nėra, pasiekimai ne įspūdingi, todėl turime investuoti į infrastruktūrą ir kantriai laukti rezultatų, kurių bent iki 2014-ųjų vargu ar galima tikėtis, juk sportininkai kaip grybai po lietaus nedygsta – apie žiemos sporto dabartį kažkas panašaus kalbama sporto valdžios kuluaruose.

Visuomenė ne tik neslepia, bet ir akiplėšiškai rėžia – mūsų dvidešimtos, trisdešimtos ar keturiasdešimtos vietos netenkina! Turino olimpinių žaidynių pavyzdžiai rodo, kad žiemos sportininkus – jaunus, talentingus, perspektyvius – visuomenė be didesnių skrupulų gali nurašyti į niekam tikusių gretas.

Taigi dilema – vadinsime žiemos sporto atstovus “prarasta karta” ar išmoksime vertinti tai, ką turime?

(Ne)prarasta karta

Deja, žodžių junginiui, kurį sugalvojome ne mes, o nugirdome minėtuose kuluaruose, taip lengvai pritarimo neradome. Tiesą sakant, išvis neradome. 

“Nedrįsčiau teigti, kad karta prarasta. Tiesiog esame duobėje. Reikia laiko viską surikiuoti, sustyguoti. Neabejoju, rezultatai priešakyje”, – teigė Lietuvos biatlono federacijos generalinis skeretorius Ričardas Griaznovas. – Geriausių mūsų žiemos sportininkų – Irinos Terentjevos, Dianos Rasimovičiūtės, Aleksejau Novosleskio ir kitų –  amžiaus vidurkis 20-22 metai, o biatlone branda 26-30. Paskutiniu metu netgi ryškėja tendencija, kad geriausius rezultatus sportininkai pasiekia būdami trisdešimties”. 

“Didelė klaida būtų nurašyti esamą kartą. Olimpinės žaidynės vyko ir vyks. Jei Gvinėja ar Mozambikas sugeba pasiųsti sportininką į žiemos olimpines žaidynes, tai kodėl mes turėtume save nurašyti?”, – stebisi Lietuvos žiemos sporto centro Ignalinoje direktorius Bronius Cicėnas.

“Tikrai nesutinku su tokiu pasakymu, – kategoriškai atkerta olimpinės rinktinės misijos vadovė ir LTOK vyr.referentė Vida Vencienė. – Mūsų pagrindiniai žmonės, esantys olimpiniuose sąrašuose,  pasirengimą turi pakankamai gerą. Galbūt pamainai nėra sudaromos sąlygos, bet dėl to kaltos ir mūsų žiemos. Kad ir šiandien: lietus lyja, nors vaikai tokiu laiku turėtų slidinėti. Tie, kas nėra išvažiavę į užsienio stovyklas, jie galbūt ne pilnavertiškai treniruojasi. Tačiau visi, kas rengiasi atsakingiems startams pasaulio, Europos jaunimo  ar suaugusiųjų čempionatuose, šiandien yra užsienyje ir turi tokias sąlygas, kokias turi ir kitų šalių sportininkai”.

Reikalauja medalių

Puiku, – pasakytų tūlas pilietis, – tuomet kur rezultatai? Žiemos sporto entuziastai biatlonininkės Dianos Rasimovičiūtės finišą Turino olimpinėse žaidynėse šių metų pradžioje sutiko kaip reta džiaugsmingai, vadindami tai neįtikėtinai puikiu rezultatu. Tuo tarpu didžiajai daliai visuomenės 18 vieta nepasirodė įspūdinga, o pokalbiams apie sportininkų pasirodymus kur kas įdomesne tema tapo itin nesėkmingas Karolio Zlatkausko debiutas. 

Buvęs biatlonininkas, o dabar federacijos vadovas R. Griaznovas įsitikinęs, kad visuomenėje įsigalėjęs požiūris į žiemos sportininkų demonstruojamus rezultatus nėra teisingas. “Galima suprasti – mažai švietėjiškos veiklos, – priduria R. Griaznovas. – Tie, kas su žiemos sportu yra susiję, yra arti jo, supranta, kad patekti į pasaulio trisdešimtuką yra aukštas rezultatas”.

Tauta Virgilijų Alekną ar Žydrūną Savicką nešioja ant rankų. Be abejo, jie to verti, bet norint tapti geriausiais jiems tereikia įveikti varžovus, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų.

Ką reiškia dalyvauti slidinėjimo ar biatlono varžybose, kuriose startuoja virš šimto dalyvių, iš kurių dvidešimt ar trisdešimt – olimpiniai, pasaulio ar Europos čempionai?

“Atranka tiesiog milžiniška. Į olimpines žaidynes atsirenkama iš tūkstančių, tad vien jau įvykdymas normatyvų reiškia, kad priklausai pasaulio elitui, o patekimas į trisdešimtuką… Gaila, bet to nesupranta ne tik visuomenė, bet ir valdininkai”, – teigia biatlono rinktinės treneris Vilius Repšys.

Treneris įsitikinęs, kad tai tarybinių laikų, kuomet buvo vertinamos tik prizinės vietos, pėdsakai.

“Reikia suprasti, kad viskas keičiasi. Dabar net patys rusai džiaugiasi patekę į trisdešimtuką. Pasiekę tokius rezultatus sulaukiame sveikinimų iš kaimyninių šalių, tuo tarpu Lietuvoje tik priekaištus, kodėl ne aukščiau…”

“Biatlonas – sunkiai prognozuojamas sportas, – tęsė V. Repšys. – Prieš startą niekas negali pasakyti, kaip išsidėstys ne tik pirmosios trys, bet ir pirmosios keturiasdešimt vietų. Vieną dieną gali būti pirmas, kitą – šešiasdešimtas”.

“Žmonės visada kritikuoja. Jei užsiplanuoji prizinę vietą, o patenki tik į aštuntuką – pasipila kritika”, – sako slidinėjimo federacijos generalinis sekretorius Romualdas Glazauskas.

Svarbiausia sudominti

Bazių klausimas šiandien tampa bene populiariausia pokalbių apie sporto dabartį ir ateitį tema. Išspręsime infrastruktūros klausimą, išspręsime liūto dalį problemų, ateis rezultatai, – dažnai sakoma. Žiemos sporto atstovai mąsto kitaip – ne tai didžiausia problema.

“Taip, bazių trūksta, tačiau tai nėra vienintelė problema. Tos bazės, kurias jau turime, nėra apkrautos, nors galėtų. Nėra kontingento. Kas iš to jei pristatysime bazių, o jos stovės pustuštės”, – sako LŽSC direktorius B. Cicėnas.

“Motyvacija!” – pirštu duria V. Repšys. Štai kur didžiausia problema.

“Pastatykime 3-4 bazes, bet kam jos bus reikalingos, jei vaikai nenorės sportuoti. Svarbiausia, yra sudominti, o kad tai įvyktų turi pasikeisti požiūris į sportininką. Vaikai, jaunimas stebi ir ima pavyzdį iš elitinių sportininkų, tačiau ką jie mato – sunkų pragyvenimą. Jie mato, kad krepšininkai, žaidžiantys net ir menkiausiuose klubuose, kuriuos netgi sportininkais sunku pavadinti, uždirba tūkstančius, o čia tų tūkstančių negauna net pasaulio lyderiai”, – kalbėjo V.Repšys, siūlydamas pasverti, į ką labiau apsimoka investuoti – bazes ar sportininką.

“Žiemos sportas – ne žaidimas, tai sunkus, juodas darbas po 7-8 valandas per dieną. Jaunimas turi žinoti, kad patekę tarp trisdešimties pasaulio geriausiųjų, bus įvertinti”.

Turino atvejis

Vienas iš nemaloninusių paskutiniojo meto pavyzdžių – biatlonininko Karolio Zlatkausko situacija. V. Vencienė prisimena, kad tiek kritikos, jei ją taip galima pavadinti, kiek jos buvo sulaukta per Turino olimpines žaidynes, Lietuvos sportininkai dar nebuvo regėję. Visuomenė atvirai tyčiojosi iš savo olimpiečių, o didžiausia dalis purvo teko nesėkmingiausiai pasirodžiusiam K. Zlatkauskui.

V. Vencienė sako, vargu ar pasaulyje yra kita tokia šalis, taip niekinanti savo sportininkus.

“Mūsų visuomenė žiauri. Sportininkas perspektyvus, sportininkas paruoštas, į jį buvo investuota, tačiau žmonės jį pasmerkė jau po pirmojo starto. Būdami žaidynėse pasiskaitydavome komentarus internete, ir, tiesą sakant, mums, vadovams, patiems norėjosi susikrauti daiktus ir važiuoti namo. Galima įsivaizduoti, kaip tai paveikė sportininkus”.

“Vaikinas dar sportavo jaunimo grupėje, o čia pateko tarp suaugusiųjų. Nepasisekė ir iškart užsipultas buvo”, – antrina V. Repšys. Pasak trenerio, 21 metų sportininkui tai buvo didelis psichologinis smūgis, subrandinęs mintį – baigti sportuoti.

“Toks amžius, studijų laikai – pats nuostabiausias metas jaunuoliui, ir čia turi jį paaukoti. Bet vardan ko? Kad su žemėmis būtum maišomas? Karolis šiuo metu yra įsidarbinęs, sportuoja dėl savęs, tačiau dar nėra pasakęs galutinio “ne”. Galbūt liks sporte. Biatlonas sunkus sportas, reikalaujantis didelio pasiryžimo. Jei žmogus bent užsikabino, jau vien tai reiškia, kad jis ne plevėsa”, – gaila, bet apie visuomenei dar nesuprantamus dalykus kalbėjo V. Repšys.

Vaikų yra

Pasak V. Vencienės, nepaisant negatyvios visuomenės reakcijos, Turino olimpinės žaidynės parodė, kad susidomėjimas žiemos sportu atgyja, o tai teigiamas ženklas. Tai atkreipė ir sporto vadovų dėmesį. Kitų metų biudžetas bus patvirtintas per artimiausias savaites, tačiau lūpų krašteliu prasitariama, kad žiemos sporto finansavimas 2007-aisiais bus gerokai didesnis. “Manau, žiemos sportas įgaus naują kvėpavimą”, – šypsosi V. Vencienė.  

LŽSC diektorius B. Cicėnas teigia, kad sportuojančių vaikų netrūksta – varžybose susirenka po 100 ar 150. Tačiau problemos iškyla tuomet, kai jaunuoliai baigia vidurinę mokyklą. Akivaizdu, kad tai globali problema, kad ir apie kurią individualią sporto šaką bekalbėtume.

“Pagal masiškumą žiemos sportas atsigauna, vaikai lyg ir sportuoja, surenkame nemažai, bet kas jais rūpinasi, kai baigia mokyklas?  Ateina ir klausia manęs: “Ką daryti? Draugai mane durnium laiko…” Draugai turi mašinas, merginas, laisvalaikį, o jie be niekieno pagalbos vargsta, kad patektų į olimpinių kandidatų sąrašus. Būtina rūpintis vaiku nuo tada, kai dar mokykloje parodo rezultatą, o ne tada, kai patenką į olimpiečių sąrašus”, – įsitikinęs B. Cicėnas.

V. Vencienė sako, kad 2007-ieji – tai tie metai, kai šios problemos sprendimas pagaliau pajudės į priekį. Vienas iš tokių žingsnių jau žengtas – Ignalinoje suburta perspektyvių, maždaug 15-16 metų amžiaus sportininkų grupė, sulauksianti ypatingo dėmesio.

“Jaunimo festivaliuose mūsų jaunimas su estų 15-17 metų sportininkais kovoja kaip lygūs su lygiais. Nė vieno esto nebūna priekyje, užimame tas pačias vietas. Tačiau ta grandis sportininkams baigus mokyklas nutrūksta”, – V. Vencienė pripažįsta, kad būtent ši problema yra viena iš priežasčių, kodėl estai gali girtis olimpiniais medaliais, o lietuviai – tik pozicijomis geriausių trisdešimtukuose.

 

Publikuota