Sportskeleton.com

Nėra gražiau aprašytų pergalių už tas, kurios pasiektos paskutinėmis rungtynių akimirkomis. Sporto metraštininkai jas rūšiuoja į atskirą lentynėlę, o lemiamų sekundžių didvyrius rikiuoja į legendinių žaidėjų gretas.

Pergalingas metimas ar smūgis finalinėse rungtynėse visuomet laistomas ašaromis ir šampanu. Eilinėse rungtynėse paskutinėmis akimirkomis išplėšta pergalė ilgainiui primirštama, nors pastarųjų kelerių metų neįtikėtinai sutampantys pavyzdžiai rodo, koks pranašiškas gali būti vienintelis metimas ar įvartis.

Daugelis krepšinio aistruolių gerai pamena garsiąsias ULEB Eurolygos rungtynes 2004 m. pavasarį Tel Avive, kuomet Kauno “Žalgiris” su vietos “Maccabi” kovojo dėl paskutinio kelialapio į finalinio ketverto varžybas. “Maccabi” išsigelbėjo metimu paskutinę ketvirtojo kėlinio sekundę, ir, kaip vėliau paaiškėjo, ne tik prasimušė į finalinį etapą, bet ir jį laimėjo.

Panašų kelią praėjusį Europos futbolo sezoną nuėjo ir UEFA Čempionų lygos laimėtojas “FC Liverpool”. Anglų klubas vos per plauką išsikapstė iš pirmojo etapo ir nebūtų žaidęs ne tik finale, bet ir atkrintamosiose varžybose, jei ne fantastiškai sėkmingai pasibaigusios paskutinės grupės rungtynės. Kaip ir “Maccabi”, “FC Liverpool” balansavo ant iškritimo iš turnyro ribos, tačiau stebuklingai paskutinėmis minutėmis ją įveikė, o praėjus vos keliems mėnesiams visas pasaulis klubą jau vadino stipriausiu Europoje.

Stebuklų iš dangaus nebūna

Kauno “Žalgiris”, kurio gretose tuomet rungtyniavo patsai Arvydas Sabonis, Tel Avive pirmavo didžiąją rungtynių dalį, o likus žaisti vos 11 sekundžių kauniečių pranašumas siekė 6 taškus. Atrodė, kad “Maccabi” krepšininkams, tarp jų ir Šarūnui Jasikevičiui, sezonas baigtas. Sabas, rungtynėse atlikęs savo darbą, dėl pasiekto pražangų limito sėdo ant atsarginių žaidėjų suolo pakankamai ramus, nė nenujausdamas, kaip netrukus pasisuks dvikovos eiga.

Likę aikštėje komandos draugai per likusias sekundes suklydo tiek kartų, kiek tik įmanoma suklysti per tokį trumpą laiko tarpą. Š. Jasikevičius dviem taškais su pražanga perpus perkirto “Žalgirio” pranašumą, tuo tarpu baudomis stabdyti žalgiriečiai nesugebėjo realizuoti nei vieno baudos metimo ir likus 2 sekundėms bei vis tam pačiam trijų taškų pranašumui “Maccabi” krepšininkams tiesiog įbruko į rankas paskutinį šansą.

Š. Jasikevičius, gavęs penktąją pražangą, nėjo prie savo komandos suolelio, o patraukė link “Žalgirio” ir bene pirmąsis rungtynėms dar nepasibaigus pasveikino kauniečių strategą Antaną Sireiką su pergale. Deja, po kelių akimirkų Š. Jasikevičius jau galėjo sveikinti pats save. Mažasis Derrickas Sharpas, “Maccabi” ekipoje rungtyniaujantis daugiau nei dešimtemtį, gavęs per visą aikštę siųstą kamuolį aidint sirenai pataikė iš toli ir nubolškė komandas į pratęsimą. Nokautuotas “Žalgiris” pratęsimo metu nieko negalėjo pastatyti prieš emociškai atsigavusius “Maccabi” krepšininkus, kuriems ir užleido kelią į Top-16 etapą, o tuo pačiu ir į Eurolygos auksą.

“Tokie dalykai nutinka dėl gerų priežasčių, – po rungtynių kalbėjo dvikovos herojus D.Sharpas, iš viso tose rungtynėse pelnęs vos 5 taškus. – Aš prieš šį mačą dar sakiau: jei mums bus suteiktas šansas, mes juo pasinaudosime”.

“Maccabi” strategas Pini Gershonas filosofavo dar labiau: “Niekas nėra baigta, kol nėra baigta. Viskas ateina iš aukščiau, prie to neabejotinai yra prisidėjęs Dievas”.

Ilgametis Lietuvos rinktinės ir Kauno “Žalgirio” treneris Vladas Garastas teigia, kad metimai paskutinėmis sekundėmis į krepšį dažniausiai skrieja dėl to, jog besiginantys žaidėjai tiesiog leidžia atakuoti, tikėdmiesi, jog viskas rungtynėse jau baigta ir tos kelios sekundės nieko nelems. Tel Avive panašiai ir atsitiko, kuomet D. Sharpas neįtikėtinai legvai sugavo kamuolį kur kas aukštesnių žalgiriečių apsuptyje ir dar iš patogesnės situacijos, tiesa, šiek tiek pasviręs, atliko tą lemtingą metimą.

“Būna įvairių situacijų, kai įmetami visiškai atsitiktiniai metimai, pavyzdžiui, griūnant ar nuo aikštės vidurio. Paprastai nieks net nebando sutrukdyti tokiems metimams, nes įsivaizduoja, kad šansai pataikyti nėra dideli. Tokių metimų per treniruotes beveik nieks neatidirbinėja, nepaisant to, leisti mesti paskutinėmis sekundėmis vistiek nereiktų”, – kalbėjo V.Garastas, savo kailiu patyręs, ką reiškia toks pralaimėjimas.

Kijevo “Budivelnik” lyderis Aleksandras Volkovas paskutinio Sąjungos čempionato 1989 m. finale lemiamą metimą paskutinę sekundę atliko būtent nuo aikštės vidurio, taip iš Kauno “Žalgirio” atimdamas paskutinių Sąjungos čempionų titulą.

“Reikia apsisaugoti nuo nemalonumų, o ne laukti stebuklo iš dangaus, – teigia V. Garastas, pridurdamas, jog rungtynėse nėra nesvarbių epizodų. – Visų svarbių rungtynių baigtis sprendžiasi paskutinėmis akimirkomis. Tačiau ketvirtojo kėlinio paskutinės minutės yra per daug sureikšminamos. Akcentuojama, kad krepšininkas suklydo ar prametė baudas paskutinę minutę ir tai įvardijama pralaimėjimo priežastimi, visiškai pamirštant kas buvo prieš 39 ar 10 minučių. Visos klaidos ir visi metimai turi įtakos rezultatui. Tai, ko nepadarai ar pridarai rungtynių eigoje, susikaupia ir vėzdu smogia per galvą rungtynių pabaigoje”.

Paklaustas, kiek krepšininkui, atliekančiam paskutinį metimą, svarbus psichologinis pasiruošimas, V. Garastas atsako paprastai: “Psichologinis pasiruošimas” Lietuvoje –labai magiški žodžiai. Gera fizinė būklė ir tikėjimas pergale – visas pasiruošims. Jei tu rungtynių pabaigoje gali pašokti aukščiau už varžovą, jei gali bėgti greičiau nei jis, tai tu būsi ir psichologiškai pranašesnis. Be abejo, būna rungtynių, prieš kurias iš anksto turi ruošti ir įtikinėti komandą, jog galima sužaisti, galima pasipriešinti. Tam nereikalingas atskiras psichologas, tokius dalykus turi išmanyti treneris”.

Bloga pradžia – įspūdinga pabaiga

Grįžkime prie “FC Liverpool”. Būsimieji čempionai savo grupėje prieš paskutinio turo rungtynes buvo trečioje vietoje ir nuo Pirėjo “Olympiacos” juos skyrė trys taškai. Būtent akistatoje su graikais ir turėjo paaiškėti, kas iškovos kelialapį į atkrentamąsias varžybas. Rungtynės prasidėjo kiek netikėtai. Pirmieji įvartį pelnė Pirėjo futbolininkai, taip itin apsunkindami “FC Liverpool” padėtį. Kadangi išvykoje anglai buvo pralaimėję 0:1, praleidus įvartį ir savo aikštėje, jau reikėjo laimėti ne mažesniu kaip dviejų įvarčių santykiu, tai yra, įmušti mažiausiai tris įvarčius. 

“Rungtynės trunka 90 minučių. Aš žinojau, kad mes tai galime padaryti ir tai savo žaidėjams pasakiau per pertrauką”, – vėliau kalbėjo “FC Liverpool” vyriausiasis treneris Rafaelis Benitezas.

Pirmąjį įvartį “FC Liverpool” pasiekė antrojo kėlinio pradžioje. Pasižymėjo vos kelias minutes po keitimo aikštėje praleidęs prancūzas Florentas Sinama-Pongolle. Tačiau įmušti dar kartą Liverpulio futbolinkams nesisekė ilgai. Laikas tirpo, o anglams reikėjo dar dviejų įvarčių. Galiausiai vietinių sirgalių džiaugsmui viskas aukštyn kojom apsivertė laikrodžiui skaičiuojant paskutines dešimt rungtynių minučių.

80 min. graikų vartų tinklą praskrodė taip pat nuo atsarginių žaidėjų suolo pakilusio Neilo Melloro smūgis, o svarbiausią vakaro įvartį 86 min. pelnė ryškiausia “FC Liverpool” žvaigždė ir neabejotinas komandos lyderis Stevenas Gerrardas. Preciziškai tikslus smūgis kulimaciniu rungtynių momentu užtikrino Liverpuliui antrąją vietą grupėje ir bilietą į atkrentamąsias varžybas.

“Tokios rungtynės – man nauja patirtis Čempionų lygoje. Tai ypatingas rezultatas man ir visam klubui. Mano karjeroje tai vienas įspūdingiausių vakarų, kuriuo labai didžiuojuosi”, – po fantastikšai pasibaigusių rungtynių kalbėjo R. Benitezas.

Įdomiausia tai, kad tai nebuvo paskutinis “FC Liverpool” panašaus pobūdžio šou praėjusių metų Čempionų lygoje. Daug kam netikėtai atkrentamosiose varžybose įveikę tokius varžovus kaip Turino “Juventus” ir Londono “Chelsea”, “FC Liverpool” finale susikovė su “AC Milan”. Po pirmojo kėlinio atsilikinėję net 0:3, Liverpulio futbolininkai sugebėjo sukurti dar vieną stebuklą: išlyginę rezultatą, o po 11 m. baudinių serijos įveikę italus tapo žemyno čempionais.

Svarbiausia – šaltas protas

Įvarčiai paskutinėms rungtynių minutėmis – atsitiktinumas ar profesionalumas? “Viskas kartu – ir atsitiktinumas, ir sėkmė, ir įgūdžiai, ir tikėjimas, jog gali kovoti iki galo”, – sako Lietuvos rinktinės puolėjas Tomas Danilevičius, žaidžiantis Avelino “Unione Sportivo” ekipoje. Futbolininkas pats pasižymėjo paskutinio turo Italijos “Serie B” rungtynėse su “Bologna”, įvartį pelnydamas paskutinę rungtynių akimirką ir taip išplėšdamas savo komandai lygiąsias.

“Tik įmušiau ir teisėjas sušvilpė, skelbdamas mačo pabaigą, – juokdamasis kalbėjo T.Danilevičius. – Prieš kelias savaites patys taip pralaimėjome, kai varžovas pergalingą įvartį įmušė prieš pat finalinę sireną. Tąkart griaužėmės, o šįkart pasiselė ir mums”.

Itin kurioziška situacija buvo užfiksuota prieš kelias dienas vykusiose UEFA taurės varžybose Marselyje tarp vietos “Olympique” ir Bukarešto “Dinamo” iš Rumunijos. Prancūzai pirmavo 2:1, kai svečiai tolimu smūgiu perkėlė kamuolį per Marselio vartininką Fabianą Bartezą ir pasiuntė jį į vartų tinklą. Deja, įvartis nebuvo įskaitytas, nes kol kamuolys skriejo, rungtynių arbitras paskelbė apie dvikovos pabaigą, o kamuolys vartų liniją kirto jau nuaidėjus švilpukui.

“Rungtynių pabaigoje mušama daug įvarčių, nes besiginantys futbolininkai būna labiau pavargę ir ne viskas fukncionuoja taip, kaip turėtų”, – teigia T.Danilevičius, pridurdamas, jog sėkmė paskutinėmis akimirkomis paprastai lydi tą komandą, kuri sugeba žaisti šaltakraujiškiau.

“Paskutinėmis minutėmis viską lemia šaltas protas. Profesionalumas ir yra tai, kai galva geriau veikia už nuvargusį kūną”.

T. Danilevičius sutinka, kad futbole, priešingai nei krepšinyje, vieno žaidėjo pastangos ir individualus mesitriškumas paskutinėmis akimirkomis beveik nieko nelemia ir komanda rezultatą dažniausiai pasiekia tik demonstruodama komandinį, pagal iš anksto numatytą planą paremtą žaidimą.

“Be abejo, būna situacijų, kai komanda žaidžia “va bank”, tuomet į puolimą atbėga netgi vartininkas, o žaidimas gaunasi padrikas, improvizuotas, tačiau dažnai taip pat sėkmingas. Tačiau vienas futbolininkas negali nulemti rungtynių baigties. Žinau tik vieną tai padaryti galėjusį žaidėją, tačiau jis futbolo jau nebežaidžia. Tai – Maradona”, – kalbėjo T.Danilevičius.

Bene garsiausią savo įvartį Diego Maradona įmušė 1986 m. Meksikos “Aztec” stadione vykusiose Pasaulio čempionato finalinėse rungtynėse su Anglija. Ranka įmuštas, tačiau pažeidimu neužfiksuotas Maradonos įvartis tapo tikra bomba futbolo pasaulyje. Pats futbolininkas pergalingą Argentinai epizodą pavadino “Dievo ranka”. 

T. Danilevičius iš įsimintiniausių pergalių futbolo istorijoje išskyrė dvi. 2000 m. Prancūzijos rinktinės triumfą Europos čempionate, kuomet prieš italus atsilikinėdami 0:1 prancūzai 90 runtynių minutę išlygino rezultatą (tai padarė Silvainas Wiltordas), o pratęsimo metu 103 min. pelnė auksinį įvartį (pasižymėjo Davidas Trezeguet) ir tapo čempionais. 

Bei “Manchester United” neįtikėtiną pergalę 1998-99 m. UEFA Čempionų lygos finale po dviejų 90 min. pelnytų įvarčių. Nuo 6 min., kai Mario Basleris išvedė Miuncheno “Bayern” į priekį, anglų ekipa bergždžiai stengėsi pakreipti įvykius kita linkme, kol paskutinę reguliaraus laiko minutę Teddy Sheringhamas ir Ole Gunnaras Solskjaeras vieną po kito pasiuntė kamuolius į tuomet geriausio  pasaulio vartininko Olverio Kahno vartus.

Garsiausios trys sekundės krepšinio istorijoje

Bene garsiausios trys skendės krepšinio istorijoje buvo sužaistos 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių finale, kuriame susitiko SSRS ir iki tol krepšinyje karaliavę JAV krešininkai.

“Visą rungtynių laiką pirmavome, galvoje tvinkčiojo tik viena mintis: “Nugalėsim amerikiečius ir mes – olimpiniai čempionai!” Visi tik ir laukėme, kada baigsis tos rungtynės”, – prisimindamas tas rungtynes vėliau kalbėjo Modestas Paulauskas.

Belaukdami finalinės sirenos SSRS krepšininkai barstė persvarą, o artėjant paskutinėms akimirkoms ją visiškai prarado. Likus žaisti maždaug 10-12 sekundžių  SSRS pirmavo 49:48, o kamuolį kontroliavo M. Paulauskas, kuris jį perdavė po krepšiu atsidengusiam Aleksandrui Belovui. Šis metė, nepataikė, pats atkovojo kamuolį ir, suprasdamas, kad gali jį laikyti iki kėlinio pabaigos, bandė atiduoti komandos draugui. Tačiau perdavimas nebuvo tikslus, o kamuolį perėmusį ir į geitą ataką nuskubėjusį amerikietį rusai stabdė pražangomis. Du taiklūs metimai jau pasibaigus rungtynių laikui švieslentėje užfiksavo JAV rinktinės pergalę - 50:49. Netrukus teisėjai pasitarė ir paskelbė, kad dar likusios trys žaidimo sekundės. JAV rinktinės žaidėjai ir delegacijos nariai nė kiek nenusiminė, sveikino vienas kitą, mat nuo eilinio tirumfo juos skyrė mažiausias formalumas. SSRS krepšininkai manė kitaip.

Iš užribio kamuolį išmetinėjo Ivanas Jedeško, arčiausiai jo stovėjo M. Paulauskas, tačiau baltarusas jam kamuolio nė neketino duoti. Pagal trenerio Kondrašino sumanymą kamuolys turėjo būti perduotas per visą aikštę į varžovų baudos aikštelę. I. Jedeško taip ir padarė. Kamuolį dviejų amerikiečių apsuptyje sugavo tas pats A. Belovas, kuris, partiesęs ant žemės du juodaodžius varžovus, aidint finalinei sirenai pasiuntė kamuolį į krepšį.

“Kilo toks triukšmas… Nieko iškart nesuvokiau. Žiūriu, visi glėbesčiuojasi, vienas kitą sveikina”, – kalbėjo M. Paulauskas.

Amerkiečiai iškart pareiškė protestą, nedalyvavo apdovanojimų ceremonijoje.

“Sašai Belovui praskelta galva, bėga kraujas. Kažkas leptelėjo: “Rytoj peržaidimas”. Likęs vakaras slinko kraupioj nežinioj. Kitą dieną paaiškėjo, kad rezultatas patvirtintas ir pagaliau mums įteikė medalius. Tačiau šventinės nuotaikos jau nebebuvo”, – prisiminimais dalinosi M. Paulauskas.

JAV vis dar manoma, kad iš jų rinktinės neteisėtai buvo atimtas olimpinis auksas, o sidabriniai Miuncheno apdovanojimai iki šiol dulka FIBA būstinėje. Tuo tarpu likęs pasaulis 1972 m. olimpinio finalo dramą įrašė į įspūdingiausių pergalių metraštį. 

Varžovai priversti susitaikyti

Kai kalbame apie svarbiausius metimus stipriausioje planetos krepšinio lygoje, pirmiausia mes kalbame apie legendinį Michaelą Jordaną. Šešiskart iki NBA čempionų žiedų Čikagos “Bulls” ekipą nuvedęs M. Jordanas per savo karjerą atliko tiek lemiamų metimų, kad vien apie tai leidžiamos atskiros knygos, kuriami specialūs TV filmai.

Įspūdinga M. Jordano karjera prasidėjo ir baigėsi pergalingu metimu paskutinėmis sekundėmis. 1982 m. JAV studentų lygos superfinale M.Jordano ir būsimos Lo Andželo “Lakers” žvaigždės Jameso Worthy Šiaurės Karolinos universiteto komanda susitiko su Džordžtauno ekipa, kurią į priekį vedė būsimas Niujorko “Knicks” lyderis Patrickas Ewingas.

Šiaurės Karolina atsilikinėjo, tačiau per paskutinę ataką kamuolį turėjo savo rankose. Lemiamas metimas buvo patikėtas J. Worthy, tačiau jis buvo aktyviai dengiamas, tad iniciatyvos ėmėsi M. Jordanas. Jo metimas buvo tikslus ir Šiaurės Karolinos komanda tapo NCAA čempione.

Vėliau sporto apžvalgininkai pripažins – M. Jordanas pamėgo lemiamų minučių stichiją, kadangi jo savijauta labiausiai įtemptomis akimirkomis “stovėjo” ant gerų prisiminimų pagrindo. Kuo didesnis virpulys tvyrodavo ore, kuo tankiau daužydavosi tūktsančių žiūrovų širdys, tuo geriau žaisdavo M. Jordanas. Įspūdingiausią momentą krepšinio šlovės galerijai M. Jordanas padovanojo 1998 m. NBA superfinalo šeštųjų rungtynių paskutinėmis sekundėmis.

Tai buvo paskutinės M. Jordano rungtynės, vilkint  “Bulls” aprnagą, paskutinis metimas, paskutinis čempiono žiedas. Jutos “Jazz” žaidėjai, treneriai, tūkstančiai gerbėjų, tą vakarą susirinkusių į “Delta Center” arena žinojo, kad jei lemiamu momentu kamuolys atsidurs “23″ numeriu pažymėto vaikino rankose – jie pralaimės. Likus žaisti pusę minutės “Jazz” pirmavo vienu tašku ir turėjo kamuolį, tačiau M. Jordanas plėšte jį išplėšę iš užsižiopsojusio “Jazz” lyderio Karlo Malone rankų.

Lemtingoji “Bulls” ataka buvo elementari. Jokio derinio, jokių užtvarų – kamuolys M. Jordano rankose ir žaidimas vienas prieš vieną. Likus 10 sekundžių geriausiai besiginantis “Jazz” žaidėjas Bryanas Russelas užsiėmė poziciją ir buvo pasiruošęs užtverti kelią M. Jordano prasiveržimui. “Bulls” lyderis imitavęs prasiveržimą, staigiai atškoko ir likus 5,2 sekundėms pergalingu metimus perskrodė “Jazz” tinklelį ir Jutos gerbėjų viltis.

Netrukus tūkstančiai laikraščių visame pasaulyje išplatino fotografijas įvairiais rakursais, kuriose B. Russellas, tarsi simboliškai, suklupęs prieš geriausią visų laikų krepšininką. Vieną iš įdomesnių akimirkų užfiksavo “ESPN” žurnalo fotografas Fernando Medina. Jo fotografijoje matosi viskas – visi dešimt aikštėje esantys žaidėjai, laikrodis, kuriame įstrigę skaičiai “6,6″, o svarbiausia daugybė tribūnose jau nebesėdinčių, o stovinčių Jutos fanų, kurių veiduose aiškiai atsispindi suvokimas, kad jų komandai jau viskas baigta. Vieni užsiėmę už galvų, kiti užsidengę akis, treti nebyliai išsižioję… Išskyrus vieną: jauną vaikinuką dešiniajame nuotraukos krašte, vilkintį “Bulls” marškinėlius ir pergalingai į viršų iškėlusį rankas. Visi jie žinojo, kaip viskas netrukus baigsis.

“Aš tiesiog atlikau apgaulingą judesį, kuriam B. Russellas pasidavė, tada stabtelėjau, atsilošiau ir atlikau labai paprastą metimą”, – vėliau kalbėjo M.Jordanas, kuris tą vakarą viso pelnė 45 taškus, gavo naudingiausio finalo serijos žaidėjo taurę ir šeštą kartą per aštuonerius metus surūkė pergalės cigarą.

“Tu negali suteikti varžovams tokio šanso, kai jų gretose yra M. Jordanas, – po pralaimėtos finalo serijos rezultatu 2:4 kalbėjo “Jazz” vyriausiasis treneris Jerry Sloanas. – Jis sugeba tai padaryti, o tu prieverstas su tuo susitaikyti”.

 

Publikuota