Sportskeleton.com

Sporto mokslininkui nereikia nusipirkti bilieto į varžybas ar prilipti prie TV ekrano, kad įsitikintų, kuris atletas šiandien geriausias. Profesorius Kazys Milašius teigia, kad įvairių testų ir tyrimų rezultatai – sportininko galimybių skerspjūvis. 

Apie mokslo svarbą sportininkų rengimo procese kalbama vis dažniau. Lietuvoje yra du pagrininiai mokslinių sporto tyrimų centrai – Kūno kultūros akademija (LKKA) Kaune ir Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) Vilniuje.

„LKKA yra pecializuota institucija, todėl gali skirti didesnes lėšas, turi daugiau mokslininkų, turtingesnę materialinę bazę. VPU yra platesnio profilio, mes esame tik institutas prie fakulteto, todėl mūsų darbo apimtys mažesnės.  Mes koncentruojamės ties didelio meistriškumo sportininkais, tuo tarpu kauniečiai didelį dėmesį skiria ir taikomiesiems, sveikatingumo, kūno kultūros tyrimams.

VPU Sporto mokslo institutas užsiima Lietuvos sportininkų – olimpinės rinktinės narių, kandidatų, olimpinio rezervo, kitų sportininkų moksliniais tyrimais. Mūsų  uždavinys yra nustatyti sportininkų organizmo adaptacijos, jų fizinių ir funkcinių galių kaitą atskirais metinio treniruočių ciklo arba viso keturmečio olimpinio ciklo  laikotarpiais”, – pasakojo VPU Sporto metodikos katedros vedėjas Kazys Milašius.

„Tai kruopštus kasdienis darbas”, – pridūė jis. Ankstyvą eilinės darbo dienos rytą su profesoriumi šnektelėjome apie Lietuvos sportininkų pasiekimus tyrimų laboratorijose.

– Viskas prasideda nuo fizinio išsivystymo tyrimų: žmogus sveriamas, matuojamas, nustatomas kūno masės komponentų – raumenų, riebalų – santykis, kiti fizinio išsivystymo rodikliai. Po to atliekami raumenų galingumo tyrimai. Fizinėje veikloje vis tik svarbiausia yra raumenų veikla. Stebime, kaip pakito fizinis darbingumas, toji pagrindinė rezultatą lemianti fizinė ypatybė, lyginant su ankstesniais testais.

Taip pat yra širdies, kraujagyslių tyrimų metodų blokas, kvėpavimo sistemų funkcinė analizė. Atliekame biocheminius tyrimus. Maisto papildų, atsigavimą skatinančių preparatų programų kūrimas, eksperimentavimas ir taikymas sportininkų rengime – taip pat mūsų veiklos kryptis.

Dar vienas mūsų veiklas baras – sudarę mobilias grupes išvykstam į treniruočių ir varžybų vietas, kur taip pat atliekame stebėjimus ir analizes.

- Ar mūsų sportinininkai dažnai nustebina testų rezultatais?

- Dažniausiai nustebina sportininkai, pas mus patekę pirmą kartą. Pamatę jo fizines galias suprantam, kad tai gali būti talentas. Be abejo, pagrindiniai rinktinės žmonės mūsų kažkuo ypatingu nustebinti negali, nes mes esame specialistai, esame pripratę, žinom, ką sportininkai gali ir to iš jų laukiam.

Pavyzdžiui, Rolando Gimbučio gyvybinis plaučių tūris – 11 litrų! Tai yra dvigubai daugiau nė normalaus žmogaus, bet mes nė kiek nesistebime, kadangi žinom, kokio lygio tai sportininkas ir kokie jo fiziniai duomenys – 208 cm ūgio ir 113 kg svorio.

Be abejo, didžiausią nusistebėjimą turėtų sukelti Žydrūno Savicko rodikliai. Pamatęs jo fizinio išsivystymo arba raumenų galingumo duomenis, aiktelti gali. Žydrūno raumenų masė yra 2-3 kartus didesnė nei normalaus žmogaus. 96 kg – vien tik raumenų masės! Palyginimui, kultūristų raumenų masė paprastai yra apie 50 kg. Nors Žydrūnas stambus vyras, sveria 170 kg, riebalų jo kūne išties nėra labai daug, maždaug 25 kg.  Tai fenomenalūs dalykai.

Kitas pavyzdys, baidarininkas Alvydas Duonėla. Raumeningas, gražiai sudėtas vaikinas, turintis tokį greitą vienkartinį, akimirkos raumenų susitraukimą, kad stebėdami šimtus sportininkų negalime rasti analogo. Vienas judesys, vienas šoktelėjimas, vienas atsispyrimas – tokio galingumo…

- Tai įgimtos ar ištreneruotos savybės?

- Be abejo, daugelį fizinių ypatybių lemia genetiniai požymiai, bet daug kas pasiekiama ir treniruočių procese.

- Vardinate tik vyrus…

- Be abejo, galime išskirti ir moteris. Pvyzdžiui, Živilė Balčiūnaitė. Ji pasižymi tokia ypatingai svarbia bėgant ilgas distancijas savybe – jos anaerobinės apykaitos (organizmo darbas be deguonies, – red.past.) slenkstis yra labai aukštai. Pasiekiamas apie 175 pulso dažnis, o jos organizme dar nevyksta anaerobiniai procesai, kitaip tariant, organizmas neužsirūgština, o tai labai svarbu maratonininkams. Bėgant maratoną pulsas dažniausiai būna 170-180, tad kuo mažiau tokiomis sąlygomis organizmas rūgštinasi, tuo ilgiau gali dirbti.

Diana Žiliūtė ištverminga kaip ir visos dviratininkės, bet prie viso šito turi dar labai brangią savybę – visuomet gali spurtuoti iki finišo likus 100-200 metrų. Edita  Pučinksiatė gali atitrūkti kalnuotoje trasos dalyje, bet finišo tiesiojoje spurtuoti ji nesugebės. O D. Žiliūtė gali grupėje tupėti tupėti, bet finiše ji visada išlys į priekį. Moksliniai tyrimai gali konstatuoti tokius dalykus, išskiria kiekvieno sportininko specifinius bruožus, kurie jį gali pakelti šiek tiek aukščiau.

- Ar tie duomenys išlieka įspūdingi ir pasauliniame kontekste?

- Sekam pasaulinę mokslinę spaudą, litertūrą, žinom modelinius reikalavimus ir charakterisitkas, kurias turi atitikti pasaulinio įvairių sporto šakų atstovai. Toli gražu ne visi patenka į tą diapazoną, bet pagrindiniai mūsų sportininkai – D. Žiliūtė, S. Krupeckaitė, Ž. Savickas, E. Krungolcas,  A. Duonėla, kiti – jau savaime galėtų būti tų modelinių charakteristikų etalonais.

- Kokia situacija su žiemos sporto atstovais?

- Pajėgių žiemos sporto atstovų šiuo metu neturime. Pagal fizinio parengtumo ir  fizinio pajėgumo rodiklius mūsų slidininkai ir biatlonininkai gerokai atsilieka nuo pajėgiausių pasaulio sportininkų.

- Tačiau dauguma jų pakankamai jauni. Ar šiandieniniai tyrimų rezultatai gali nusakyti tam tikras perspektyvines gaires?

- Gali, tačiau prognozės ne visuomet pasiteisina. Kita vertus, nėra pasirinkimo, nes turime sportininkus, kuriuos ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti galima. Konkuruoti su pasauliu, kuriame tūkstančiai tokio paties lygio sportininkų, sudėtinga. Atrankos klausimas – didžiulė problema, bet apie ją sudėtinga kalbėti, nes pirmiausia dar reikia surinkti žmones. Per pastaruosius metus labai sumažėjo sportuojančių vaikų skaičius, netgi tokiose sporto šakose kaip krepšinis, futbolas, jau nekalbant apie lengvąją atletiką, plaukimą ar žiemos sportą. Jei anksčiau buvo tūkstančiai, dabar šimtai, kelios dešimtys beliko.

- Ar realu, jog mokslinis darbas sistemingai būtų dirbamas ne tik su suaugusiais ir jaunimu, bet ir vaikais sporto mokyklose?

- To reikia siekti. Atrankos tyrimai, išankstinis diagnozavimas leidžia konstatuoti, ar vaikas teisingai pasirinko sporto šaką. Tai daroma pasaulyje, tam tikru lygiu ir Lietuvoje. Be abejo, tie tyrimai irgi ne visuomet gali viską numatyti. Vaikui  bręstant per keletą metų daug kas gali pasikeisti, ypač psichikoje. Būna, kad vaikas jokiais duomenimis iš pradžių neišsiskiria, tačiau su branda atsiranda charakteris, ir jis eina, siekia ir pasiekia. O kitas atvirkščiai – turi duomenis, bet neturi noro ir prapuola. 

- Ar dažnai tenka nusivilti sportininkų testų rezultatais?

- Nusivylimų būna. Jie dažniausiai susiję su netinkamai sudarytu tyrimų grafiku. Sportininkai daug keliauja, turi įtemptus stovyklų ir varžybų tvarkaraščius. Grįžę ateina nepakankamai pailsėję, o norint objektyviai nustatyti fizines arba funkcines galias testą reikia atlikti maksimaliu intensyvumu. Kartais pritrūksta ir motyvacijos, galvoja, ai,  treneris liepė, ateisiu kaip nors viena koja viską padarysiu ir bus gerai. Tada bandai aikšintis, ar tai jo negalios, nuovargio momentas, ar sąmoningas vengimas. Susiduriam su abiem atvejais.

- Minėjote, kad yrimų išvadas leidžia įžvelgti, ar jaunas sportininkas perspektyvus. Į kuriuos jaunus žmones jūs, kaip mokslinikas, ne treneris, atkreiptumėte dėmesį?

- Beveik visi jie žinomi, dauguma įrašyti į Londono programą. Turime labai perspektyvią 5-6 jaunų baidarių ir kanojų irkluotojų grupelę, kuriuos sutelkęs LOSC. Turime jaunų  merginų dviratininkių grupę Panevėžyje, prižiūrimą trenerio Valerijus Konavalovo, kuris kaip visuomet atranda deimančiukus. Turime taip pat ir neprastų vaikinų dviratininkų, treneruojamų Arūno Juknevičiaus, grupę VOSC. Galima išskirti  nemažą būrį perpektyvių graikų-romėnų imtyninkų. Išties, visose šakose yra šiek tiek talentingo jaunimo, bet ar jie visi išliks iki to galutinio tikslo – olimpinių žaidynių – sunku pasakyti. Nubyrėjimas visuomet yra.

 

Publikuota