Sportskeleton.com

Trys milijonai krepšinio ekspertų pastebi, kad Marijonas Petravičius šį sezoną žiba kaip niekad anksčiau. Labai solidus žaidimas Eurolygoje, kurioje 28 metų Vilniaus „Lietuvos ryto” vidurio puolėjas dar nebuvo žaidęs, privertė užduoti Marijonui klausimą: kur, po galais, buvai anksčiau?

– Marijonai, apie stulbinantį tavo žaidimą šį sezoną visi tik ir kalba. Pats jauti, kad būtent šiemet demonstruoji brandžiausią žaidimą karjeroje, ar tiesiog anksčiau sulaukdavai mažiau dėmesio?

– Aišku, jaučiu. Gaunu daug žaisti, o kai gauni daug žaisti ir sekasi viskas geriau. Be to, tai ne vieno mano nuopelnas. Daug labai priklauso nuo komandos draugų, ypatingai nuo įžaidėjo. Su Hollisu Price’u mes puikiai vienas kitą suprantame, jis labai tiksliai perduoda kamuolį ir žaisti “du prieš du” mums neblogai pavyksta. Apskritai visi esame gerai susižaidę, ir visa komanda, ne tik aš, turi gerą sezoną.

– Kodėl toks gan vėlyvas karjeros pikas?

– Nemanau, kad vėlyvas. Turėjau dvi sunkias traumas. Grįžęs po pirmosios sėkmingai rungtyniavau Vokietijoje, tačiau po to – vėl achilo trauma. Taumos vis pristabdydavo mano karjerą, vis reikėdavo laiko atsigauti.

– Ar studijos JAV prie to “neprisidėjo”? Juk iš į NCAA į Europą krepšininkai grįžta būdami jau brandaus amžiaus, o čia juk reikia ne tik savo vertę pristatinėti iš naujo, bet ir pačiam vėl pratintis prie europietiško krepšinio…

– Kiekvienas krepšininkas apsisprendžia, kas jam yra geriau – važiuoti į JAV universitetą ar likti ir čia tobulėti. Aš manau, kad pasirinkau gerą kelią. Amerikoje didelius žmones tikrai išmokina žaisti po krepšiu. Be abejo, grįžus į Europą pirmus keletą metų yra sunku, reikia vėl iš naujo perprasti europietišką žaidimą, nes stilius išties yra kitoks, ir, aišku, prireikia laiko prisitaikyti.

– Kalbėdami apie sėkmingą “Lietuvos ryto” žaidimą Eurolygoje, visi pabrėžia žaidėjų indėlį – gerai žaidžia lietuviai, gerai žaidžia legionieriai… Apie trenerio Aleksandro Trifunovičiaus nuoplenus beveik nekalbama…

– Sutinku. A. Trifunovičius šiemet išties įrodė, kad gali vadovauti komandai. Mane labai stebina jo nusiteikimas darbui. Visada po pergalės ar pralaimėjimo dirbame taip pat.  Dažnai pastebiu, kad tik pasibaigus rungtynėms jis puola ruoštis kitoms. Pavyzdžiui, po rungtynių išvykose sėdam į autobusą, o jis pradeda studijuoti būsimo varžovo rungtynių videoįrašus. Labai stebina toks nusiteikimas dirbti ir darbštumas. Kita vertus, sezonas Eurolygoje jam pačiam taip pat yra iššūkis. Treneris turi gerą šansą, tai žino ir jį išnaudoja.

– Kalbama, kad “Lietuvos rytas” žaidė silpniausioje Eurolygos grupėje. Nebaisu, kad kitame etape galite susidurti su sunkumais, kurių iki šiol neturėjote?

– Dažnai girdžiu sakant, kad mūsų grupė buvo silpniausia. Sunku pasakyti. Galbūt nebuvo labai stiprių komandų, bet buvo labai daug apylygių komandų. Kiekvienos rungtynės, ypač išvykose, buvo kova. Be abejo, Top-16 etape bus sunkiau, nes čia patenka tik geriausios komandos, tačiau ir kitoms ekipoms nebus lengviau nei reguliariajame sezone. Bus labai gero lygio krepšinis.

– Dauguma komandų, su kuriomis jau teko žaisti, savo gretose turėjo rezultatyviai žaidžiančius aukštaūgius. “Aris” – Jerome Massey, “Unicaja” – Danielį Santiago ir Marcusą Haislipą, “Efes Pilsen” – Andre Hutsoną ir Loreną Woodsą ir t.t. Kuri akistata pačiam įsiminė labiausiai?

– Stiprios, bet gan skirtingos priekinės linijos. “Efes Pilsen” aukštaūgiai aukšti ir atletiški, ispanų “Unicaja” – taip pat. Italų “Armani Jeans” – žemesni, bet stipresni fiziškai. Žodžiu, buvo plataus arsenalo dideli žaidėjai ir kiekvienoje komandoje buvo tokių, prieš kuriuos žaisti reikėjo labai susikapus, pirmiausia galvojant apie gynybą, o tik po to apie puolimą.

– Ar jautei, kad įsibėgėjant sezonui varžovų gynyba tau pradėjo skirti didesnį dėmesį?

– Iš dalies – taip.  Žinote, tokio lygio krepšinyje sunku išsirinkti, kuriuos žaidėjus reikia labiau dengti, kuriuos – mažiau, todėl reikia dengti visus penkis. Visi penki žaidėjai aikštėje yra aukšto lygio profesionalai. Aš daug taškų pelnau iš eigos, žaidžiant “du prieš du”, todėl, kaip jau sakiau, sėkmingas mano žaidimas ir komandos draugų nuopelnas. Ko gero padidėjusį varžovų dėmesį labiau pajutau kovojant dėl atšokusių kamuolių, dabar kur kas aktyviau stengiasi atsitverti, sunkiau tapo “nusiimti” kamuolius.

– Tau pačiam labiau patinka gintis asmeniškai ar “zona”?

- Galbūt asmeniškai. Nėra lengviau, bet esi priverstas aktyviau gintis. Ginantis “zona” kartais tarsi aptingsti, kartais tarsi aptingsta visa komanda. Be abejo, “zona” dažnai padeda, jei tik varžovai nepataiko tritaškių, bet man labiau patinka dengtis asmeniškai. Tai savotiškas iššūkis, kad tavo tiesioginis varžovas kuo mažiau taškų įmestų.

– ULEB teisėjams prieš sezoną liepta griežčiau bausti pražangas imituojančius žaidėjus. Ar jaučiasi šie pokyčiai?

– Taip. Dabar žymiai dažniau įspėjama dėl vaidybos. Man pačiam keletą kartų teisėjas pasakė, kad vaidinau, nors nemanau, kad tai dariau. Galbūt keletą kartų  sureagavau labiau nei turėjau. Jaučiasi, kad teisėjai tai akyliau stebi, o žaidėjai – kur kas atsargesni. Manau, tai yra gerai. Daug vaidybos krepšinyje nereikia.

– Komandos draugas Artūras Jomantas dėl to yra dažnai kritikuojamas. Mėgstate jį pašiepti?

– Galbūt pernai labiau pašiepdavome, šiemet rečiau jis taip žaidžia. Nemanau, kad visuomet reikia jį už tai teisti. Paprasčiausiai Artūras yra toks žaidėjas, kuris labai stengiasi žaisti gynyboje, ir kartais taip gaunasi…

– Pats visuomet rungtyniauji labai susikaupęs, nepamatysi tavęs įvairiais šūksniais ar gestais švenčiančio sėkmingą ataką… Kodėl?

– Nuo tada, kai tik pradėjau žaisti krepšinį, visuomet aikštėje stengiuosi susikoncentruoti. Manau, aš žaidžiu geriau, kai būnu susikaupęs, o ne tuomet, kai tarsi šventi bet kokį metimą. Aišku, kai įdedi iš viršaus ar įmeti labai svarbius taškus, yra labai malonu, bet didelių emocijų beveik niekad nereiškiu.

– “Lietuvos ryto” ateitis Eurolygoje, kaip visuomet, miglota. Ar “paragavus” Eurolygos, nesinorės joje ir likti… kad ir su kita komanda?

– Kiekvienas žaidėjas nori žaisti Eurolygoje. Europoje tai yra aukščiausio lygio krepšinis. Tokį krepšinį žaisti yra be galo didelis malonumas. Tačiau aš su “Lietuvos rytu” turiu sutartį ir kitam sezonui, todėl apie kitas galimybės nė negalvoju.

– Ar jau mintyse pradėjai sverti savo galimybes vasarą prasimušti į olimpinę rinktinę?

– Dar tikrai anksti tai daryti, dar daug sezono likę. Neabejotinai labai pajėgūs žaidėjai susirinks. Jei būsiu pakviestas į stovyklą, bus malonu, tačiau kitas dalykas – kaip aš pasirodysiu ir ką treneriai nuspręs, kokių jiems žaidėjų reikia.

– Jei pavyktų prikalbinti Žydrūną Ilgauską, peties šansai tikriausiai smarkiai sumažėtų…

– Ko gero taip. Tačiau norėsis vien tik pasportuoti su tokiais žaidėjais, ir vien tame aš matau naudą.

 

Publikuota