Sportskeleton.com

  Lietuvos krepšinio lyga (LKL) buvo įkurta 1993 m. Per tuos 12,5 sezonų stipriausioje mūsų šalies krepšinio lygoje žaidė daugiau kaip 130 krepšininkų, atvykusių iš svetur. Iš jų 25 Lietuvoje užsibuvo ilgiau nei vieną sezoną.

Mažiausias legionierių skaičius LKL buvo užfiksuotas 2001-02 m.: vos penki, iš kurių keturi žaidė Kauno “Žalgiryje”. Tuo tarpu didžiausias – vos įpusėjusiame šių metų sezone: 21 jau bent vieneriose rungtynėse išbėgęs į aikštę ir dar keli, pavyzdžiui “Lietuvos ryto” naujokas Maurice’as Bakeris, dar laukiantys savo eilės.

Be abejonės, LKL grandai “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas” yra pagrindiniai legionierių traukos centrai Lietuvoje, tačiau užsieniečių kelionės po mažesnius šalies klubus ne ką mažiau įdomios. Vienus miestus jų keliai aplenkė, kituose – paliko ryškų pėdsaką.

Išsiverčia be legionierių

LKL istorijoje vos dvi ekipos, savo gretose niekuomet neturėjusios legionieriaus. Tai – Marijampolės “Kraitenė” (vėliau “Suvalkija”), čempionate dalyvavusi tris sezonus (1998-2001 m.) ir praėjusių metų pabaigoje iš LKL narių sąrašo išbraukta Mažeikių “Nafta”, lygoje rungtyniavusi nuo 2001 iki 2004 metų.

Ne itin svaria užsieniečių parama gali pasigirti ir nuolatos savo komandos tautiškumą su pasididžiavimu akcentuojantys “Šiaulių” ir Vilniaus “Sakalų” klubai. 

Per pastaruosius penkerius metus “Šiaulių” ekipoje žaidė vos vienas užsienietis – po 1,6 taško 2003-04 m. sezone pelnydavęs gruzinas Nikolozas Vašakidzė, kurį vadinti legionieriumi galbūt netgi nėra tikslu, mat krepšininkui Lietuva lyg ir tapo tikraisiais namais. Krepšinninkas šiuo metu gyvena ir krepšinį žaidžia Pasvalyje. 

Kazanėje gimęs Olegas Bulancevas ir baltarusis Aleksandras Satyrovas – vieninteliai legionieriai, nuveikę kažką prasmingo “Šiaulių” komandoje, tačiau juos jauniesniems krepšinio aistruoliams ko gero netgi sunku prisiminti. Vidurio puolėjas O. Bulancevas, į Šiaulius atvykęs 1994 m., per trejus sezonus LKL sužaidė 113 rungtynių, vidutiniškai pelnydamas po 13,5 taško. A. Satyrovas, rungtyniavęs gynėjo pozicijoje ir į “Šiaulius” atvykęs tais pačiais metais, per du sezonus sužaidė 84 rungtynes, į varžovų krepšį mesdamas maždaug po 8 taškus. Dar galima prisiminti kamerūnietį Harve Djoumbi, į Šiaulius 2000 m. atvykusį po keleto sezonų Panavėžyje ir taip pat turėjusį 8 taškų per rungtynes vidurkį. Tuo tarpu kiti “Šiaulių” legionieriai, pavyzdžiui baltarusis Andrejus Plotnikovas, geru žaidimu nesugebėjo išsiskirti.

“Mes žiūrime į ateitį, neskubame pirkti ir lipti per galvas, stengiamės auginti vietinį jaunimą. Nusipirkti – lengviausia”, – taip po vienerių šio sezono rungtynių kalbėjo “Sakalų” strategas Linas Šalkus. Ši frazė lyg ir paaiškina, kodėl legionierius šioje Vilniaus komandoje visais laikais buvo itin retas svečias. Milošas Babičius, buvęs vienas rezultatyviausių “Sakalų” žaidėjų 1995-96 m. (10,38), Melvinas Robinsonas, sužaidęs vos trejas rungtynes 1999-00 m. sezone bei ne ką ilgiau 1998 m. komandoje išbuvęs ukrainietis Konstantinas Galenkinas – visi legionieriai, LKL rungtynėse kadanors vilkėję “žaliai geltoną” “Sakalų” aprangą.

Krepšinio agentūrai “Sports Developement Group” atstovaujantis Martynas Purlys sako, nesutinkąs, jog legionierių Lietuvos klubai turėtų baidytis, tačiau pripažįsta, kad tautiškumu pagrįsta klubo vizija nebūtinai yra pasmerkta nesėkmei.

“Tarkim, “Šiauliai” yra pajėgūs ir be legionierių, turi perspektyvą, remdamiesi vien lietuviais. Kitoms komandoms, pavyzdžiui “Panvėžiui”, iš tiesų reikia kelių žmonių iš užsienio, jei nori kažką pasiekti. Tačiau viskas priklauso nuo klubo finansinių galimybių,  turimų vietinių žaidėjų, klubo strategijos ir vizijos. Nematau problemos, kad klubas,  neturintis galimybės pasiūlyti kontraktą pajėgiam lietuvių žaidėjui, pasirašytų sutartį su užsieniečiu”, – teigia M.Purlys.

Išties, “Šiaulių” klubas, remdamasis beveik tik vietos žaidėjais, per 12 dalyvavimo LKL metų tik du kartus buvo užėmęs žemesnę kaip ketvirtą vietą. Ir toks pavyzdys nėra vienintelis.

Su ir be – skirtingi rezultatai

Kauno “Atletas” per pirmuosius keturis sezonus LKL 1993-97 metais savo gretose neturėjo nei vieno legionieriaus, tačiau pasiekė geriausius rezultatus klubo istorijoje – triskart iš eilės tapo LKL vicečempionu. Tiesa, komandoje tuo metu žaidė tokie talentai kaip Žydrūnas Ilgauskas ar Saulius Štombergas, o komandą treniravo legendinis Vladas Garastas.

Tik 1997 m., ekipą palikus V. Garastui, į “Atletą” vienas po kito pradėjo plūsti užsieniečiai, iš kurių ekipoje įsitvirtino vos keletas – rusas Nikita Morgunovas (38 rungtynės, 13,5 tšk.vidurkis), Bostono “Celtics” (NBA) gretose trumpai rungtyniavęs “centras” Charlesas Claxtonas (24 rungt., 8,9 tšk., 8,8 kam.) bei kiek vėliau prie komandos prisijungęs įžaidėjas Pointeris Williamsas (14 rungt., 11,4 tšk.). Kiti (broliai Djoumbi, E. Chuka, N. Ndeh, R. Davisas ir t.t.) ekipą palikdavo nespėję sužaisti nė vienrių ar sužaidę vos keletą rungtynių.

Kėdainių “Nevėžio” istorijoje taip pat vos trys legionieriai, tačiau šis klubas LKL rungtyniauja tik nuo 2002 metų. Tiesa visi, nepaisant prastų komandinių rezultatų, žaidė pakankamai naudingai – 2002-03 m.sezoną rungtyniavę Viktaras Hubko ir Aaronas McMilianas kartu surinkdvo po maždaug 20 taškų per rungtynes, o kitą sezoną, nors ir trumpam, prie ekipos prisijungęs Antonio Grantas iškart tapo “Nevėžio” lyderiu – 17,2 tšk. per rungtynes. 

Beje, baltarusis V. Hubko yra profesionalus disko metikas, o krepšinį profesionaliai jis pradėjo žaisti gana vėlai. “Nevėžiui” jis padėjo ir kelis sezonus iki 2002 m., kuomet komanda dar rungtyniavo LKAL lygoje.

Paskutinius du sezonus, įskaitant ir šį, “Nevėžis” verčiasi be užsieniečių pagalbos ir panašu, kad tai duoda teigiamus rezultatus: daug kam netikėtai “Nevėžis” prieš savaitę įveikė latvių čempionus “Ventspils” ir iki šiol yra pirmojo penketuko BBL komanda.

Panevėžio krepšinio klubas, per dvylika metų pakeitęs daugybę pavadinimų, LKL lygoje niekuomet neblizgėjo. Subyrėjus buvusios Sajungos čempionatui subyrėjo ir tuomet pajėgus “Lietkabelis”. Vėliau panevėžiečiams nepavykdavo nei suburti stiprių vietos žaidėjų kolektyvo, nei prisivilioti ženkliai komandai galinčius padėti legionierius.

“Kol nebuvo LKL, Panevėžio komanda buvo viena iš geriausių, o kai tik susikūrė LKL jie užleido tas pozicijas. Kiek pamenu “Lietkabelis” dalyvavo Sąjungos antros lygos pirmenybėse, turėjo daug gabių krepšininkų. Tai buvo miestas, tiesiog štampavęs gerus krepšininkus. Tačiau po nepriklausomybės viskas pasikeitė.  Panevėžio komanda iki šiol,  ar jie turėtų gerų sponsorių, ar legionierių, vistiek nerodo rezultato”, – apie savo buvusią komandą kalbėjo dabar Vilniaus “Sakaluose” žaidžiantis Erikas Kučiauskas.

Situacija šiek tiek keičiasi. Turbūt į tą pusę, apie kurią kalbėjo M.Purlys: per pastaruosius pusantrų metus “Panevėžio” ekipoje žaidė šeši legionieriai. Tai yra lygiai tiek, kiek jų Panevėžyje žaidė nuo 1993 iki 2004 metų. Šiemet į ekipą atvykęs Abdulas Millsas, pelnantis po 15,7 tšk., ir net 20,1 tšk. vidurkį 2000-01 m. turėjęs Carlas Williamsas – kol kas geriausi “Panevėžio” legionieriai klubo istorijoje.

Žemaitijos rekordininkai

 

Grįžkime į senesnius laikus. Galima sakyti, kad legionierių Lietuvoje istorijos pradžia – tai “Šilutės” ir Plungės “Olimpo” klubų istorija, kuri LKL nutrūko 1997-98 metais. Krepšinio treneris ir agentas Steponas Kairys buvo tas žmogus, kuris į Žemaitijos komandas atviliojo ne vieną legionierių, tuomet be didelio vargo ar talento galėjusį tapi dominuojančiu žaidėju lygoje. S. Kairys, be to dar padėdavęs ir patiems lietuviams išvykti į užsienį, netrukus užsitraukė patriotiškumu krepšinio veiklą grindžiančių specialistų nemalonę bei susilaukė, kaip vėliau pats prisipažino, netgi grasinimų susidoroti. To meto žiūrovams tai buvo patraukli egzotika, o šiandien mums – saviti, daugybės rekordų paženklinti puslapiai LKL istorijoje. 

 

“Šilutiškiai” Richardas Thomas, Corey Tayloras, Davidas Edwardsas, pamario ekipoje rungtyniavę 1994-96 metais, iki šiol yra rezultatyviausių LKL legionierių penketuke. Jei apie 10-12 taškų per rungtynes kitoje komandoje pelnydavusį legionierių mes kalbame kaip apie itin vykusį pirkinį, tai “Šilutės” klubo istorijoje – tai paties prasčiausio legionieriaus rezultatai (J. Sandersas, 1995-96 m. “Šilutėje”, 10,1 tšk. vidurkis).  Šeši iš aštuonių Šilutėje rungtyniavusių užsieniečių pelnydavo daugiau nei po 15 taškų per rungtynes. Be to, D. Edwardsui priklauso rezultatyvių perdavimų ir perimtų kamuolių per rungtynes visų laikų rekordai – atitinkamai 18 ir 11.

Ne mažiau efektyviai žaidė ir “Olimpo” legionieriai. Patrickas Jones, Plungėje rungtyniavęs 1994-95 m., yra rezultatyviausias visų laikų LKL žaidėjas, vidutiniškai pelnydavęs po 24,4 tšk., ir antras, po Ž. Ilgausko, pagal atkovotus kamuolius – 12,2.

Kanados rinktinės gynėjas Joey Vickery, kuriam dabar 39 ir kuris vis dar rungtyniauja Austrijoje, 1995-96 m. sužaidė 41 rungtynes LKL, per kurias pelnydavo po 21,7 taško. J. Vickery iki šiol LKL niekas negali prilygti pagal perimtus kamuolius – 3,2 per rungtynes. Metraščiuose įstrigę ir dar vieni skaičiai – “Olimpo” kanadietis per vienerias rungtynes pataikė net 13 tolimų metimų iš 19!

Taip pat “Olimpe” žaidęs Timothy Brooksas pelnydavo po 15 taškų, tačiau iki šiol yra nepavytas pagal rezultatyvių perdavimų vidurkį – 5,8 per rungtynes. Be to, jis tapo pirmuoju juodaodžiu krepšininku, kuris Lietuvoje užsibuvo ilgiau nei vieną sezoną.

Legionierių daugės?

“Legionierius komandoje duoda ir savus pliusius, ir savus minusus”, – teigia Kauno “Atleto”, kuris šį sezoną kaip niekas kitas aktyvus žaidėjų turguje, direktorius Tomas Kavaliūnas. – Minusas tas, kad trukdo auginti jaunus perspektyvius vietinius krepšininkus. Kita vertus, gauti juos labai sunku, nes talentingiausi jauni krepšininkai koncentruojasi aplink didžiuosius klubus. O pliusas – legionieriai dažnai būna pigesni už lietuvius”.

Tiesa, T. Kavaliūnas, kuris yra ir vienas agentūros “Litbasket” įkūrėjų, pripažįsta, kad tendencija keičiasi ir netrukus lietuvių ir užsieniečių kainos turėtų susilyginti. Priežastis paprasta: visos  Europos šalys įsileidžia vis daugiau amerikiečių, kurie numuša vietinių žaidėjų kainas. Tai neišvengiamai paveiks ir LKL, todėl lietuvių kaina šalies rinkoje turėtų kristi.

“Nemanau, kad legionierių Lietuvoje mažės. Sienos vis plačiau atsidaro”, – sako T. Kavaliūnas. Išties, dabartinės tendencijos LKL duoda pagrindą to tikėtis. Šiais metais LKL varžybose į aikštę jau išbėgo rekordinis legionierių skaičius, keletas, neseniai pasirašiusių sutartis, dar laukia savo eilės. Tokią situaciją brandina ne tik didieji klubai “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas”, tačiau ir “mažiukai”. Minėjome, kaip pasikeitė “Panevėžio” klubo politika legionierių atžvilgiu, panašu, kad tokiomis pėdomis eina ir Klaipėdos “Neptūnas”: per paskutinius 2,5 metų “Neptūno” gretose debiutavo 8 legionieriai, nors iki tol per dešimtemtį Klaipėdoje jų buvo vos šeši.

Kokios krepšinio rinkos netolimoje ateityje bus pagrindiniais legionierių šaltiniais vidutinio pajėgumo LKL klubams? T. Kavaliūnas įsitikinęs, kad LKL legionieriais ir toliau sėkmingiausiai “matins” du šaltiniai – JAV ir buvusios Jugoslavijos šalys. Tuo tarpu žaidėjai iš Rytų šalių, kurių prieš 5-7 metus taip pat buvo gausu LKL (galima prisiminti buvusį “Šaiulių” lyderį O. Bulancevą ar geriausią “Alitos” pirkinį Stanislavą Medvedenką), taps vis retesniais svečiais Lietuvos klubiniame krepšinyje. Priežastis paprasta: Rusijoje ar  Ukrainoje krepšinis ženkliai pasikeitęs, padidėjusios finansinės injekcijos įnešė savas taisykles į profesionalaus sporto rinką.

“Rusijoje jaučiamas vietinių žaidėjų trūkumas, todėl ten nors kiek mokantis žaisti gauna didelius pinigus. Klubai teisiog gaudo vietinius žaidėjus ir pasirašinėja sutartis, todėl prisivilioti juos į Lietuvą labai sunku. Tas pats ir su Pietų šalimis, kuriose dešimtys turtingesnių klubų nei mūsų LKL vidutniokai. Aišku, pasitaiko ir išimčių, kaip antai,  graikas Panevėžyje”, – teigia T.Kavaliūnas.

Tokios pat nuomonės ir agentūrai “Court Side” atstovaujantis Giedrius Aidietis: “Tokias pačias ar geresnes sąlygas šių šalių žaidėjai gauna neišvažiuodami iš savo šalies. Tam, kad išvažiuotum svetur, turi būti priežastis. Amerikiečiai, tokio pat lygio kaip ispanai ar graikai, su išimtimis, yra kur kas pigesni”.

Publikuota