Sportskeleton.com

Jai – keturiolika, ji – labai gabi ir dar labiau užsispyrusi. Vilnietė Laura Švilpaitė – perspektyviausia gimnastė Lietuvoje.

Laura į pirmąją treniruotę atėjo lygiai prieš 10 metų, kai jai jau buvo suėję ketveri metukai. Viskas prasidėjo nuo žaidimų, o į pirmąsias varžybas Lenkijoje išvyko būdama septynerių.

Sportinės gimnastikos trenerė Irina Katinienė teigia iškart pastebėjusi, kad iš šios mergaitės gali išaugti aukšto lygio gimnastė. „Tokio judrumo vaikai iškart pastebimi. Ji atėjo labai smulkutė, 94 cm ūgio ir 14 kg svorio. Nors, kaip ir dabar, buvo žemo ūgio, tokia miniatiūrinė, bet kūnas – labai proporcingas, kojų ir rankų ilgis labai tinkamas gimnastikai”, – sakė I. Katinienė.

„Kai nesiseka, gimnastika kartais atsibosta. Trenerė pabara, paverkiu ir nebesinori eiti. Bet gimnastika tokia ir yra – kitą dieną gali viskas pavykti. Kai nebūna noro dirbti, niekas neišeis, o būna taip, kad labai norisi daryti, tuomet – viskas išeina”, – teigia penkioliktą gimtadienį sausį švęsianti L. Švilpaitė.

Kviečia ir rusai, ir amerikiečiai…

Laura yra tikra daugiakovininkė, galinti bemaž vienodai sėkmingai atlikti pratimus ant visų prietaisų. Tiesa, trenerė išskiria lygiagretes, ant kurių Laurai šiandien galbūt geriausiai sekasi. Sudėtingiausia – atlikti akrobatinius pratimus, tačiau ne dėl Lauros gabumų trūkumo, o dėl sąlygų, kurių Vilniuje gimnastai neturi – salėje nėra normalaus akrobatikos tako.

„Išvažiuojame į užsienį, pavyzdžiui, pasitreniruojame kelis mėnesius Latvijoje, ir atsiranda progresas. Tačiau grįžus į Lietuvą tuos akrobatinius įgūdžius tampa sunku išlaikyti. Mūsų takas per trumpas, danga per kieta”, – guodėsi I. Katinienė. Yra ir daugiau rimtų problemų, susijusių su materialine baze, tačiau apie blogus dalykus I. Katinienė nelinkusi kalbėti.

Geriausia šiandienos Lietuvos gimnastė Jelena Zanevskaja taip pat visąlaik treniravosi Vilniaus gimnastikos mokyklos salėje, esančioje Kauno gatvėje, tačiau kelią į olimpinį Pekiną vis tiek pramynė. „Jelenai buvo net sunkiau, nes tuomet dar neturėjome tiek pažinčių, kad galėtume daug kur išvažiuoti. Su Laura – kitaip. Ir federacijos, ir mano, kaip trenerės, pažinčių ir draugų akiratis prasiplėtė, tad su Laura galime tikrai daug kur išvažiuoti. Pavyzdžiui, visuomet esame labai laukiami Amerikoje, kur stengiamės nuvykti kasmet”, – sakė I. Katinienė.

„Kai išvažiuoju į užsienį, sportuoju gerose salėse, tačiau išvykusi jaučiuosi keistai, nes įpratusi dirbti namuose, be to, labai pasiilgstu tėvų. Tačiau suprantu, kad ne visi tokio amžiaus sportininkai turi galimybę pamatyti tai, ką pamatau aš išvažiavusi. Man atrodo, tos kelionės man duoda labai daug”, – sakė Laura.

Lietuvoje nėra konkurencijos – tai trukdo tobulėti, įsitikinusi I. Katinienė. „Todėl būtina išvažiuoti, kad Laura galėtų sportuoti su lygiavertėmis gimnastėmis”, – teigia trenerė.

Kitas dalykas – sąlygos. Nors I. Katinienė džiaugiasi jau bemaž metus salėje gulinčiu naujutėliu, 20 tūkst. eurų kainuojančiu kilimu, kurį padovanojo tarptautinė federacija, naujomis lygiagretėmis, „senais gerais” laikais dvelkiančioje mokyklos salėje galima lenkti pirštus, skaičiuojant akivaizdžius trūkumus – salėje vėsu, ankšta, gana tamsu.

„Vaikai netelpa šioje salėje. Ant buomo sulipa penki šeši žmonės… Laurą tikrai nervina, kai reikia ilgai laukti, kol atlaisvins… Visi juokiasi iš mūsų pamatę, kad turime tik vieną buomą… O dėl to, kad nėra akrobatinio tako, tiesiog verkt norisi…” – kalbėjo I. Katinienė.

Rusų treneriai vis prašo atiduoti jiems Laurą, kad lietuvaitė galėtų treniruotis su geriausiais Rusijos gimnastais. Rusijoje gimnastika yra itn aukšto lygio. „Pasišnekėjau su jais. Jie vis dar nesupranta, kad Sovietų Sąjungos nebėra, kad Lietuva – atskira valstybė”, – šypteli I. Katinienė.

Abi gabios, bet skirtingos

L. Švilpaitė pasiekė geresnių rezultatų nei būdama tokio amžiaus J. Zanevskaja, tačiau pasak I. Katinienės, lyginimas negali būti objektyvus – Jelena nedalyvavo tiek daug varžybų.

Trenerė teigia, kad Jelena ir Laura – labai skirtingos gimnastės. „Absoliučiai skirtingos. Labai skiriasi fiziologiškai, skiriasi raumenų struktūros. Jelena pasižymi nepaprastu šoklumu, visuomet galėjo atlikti labai sudėtingus akrobatinius pratimus, o Laura – „minkštesnė”, plastiškesnė… Psichologiškai, ko gero, stipresnė Laura: Lena – jei kartą nukrisdavo, krisdavo ir antrą ir trečią kartą, o Laura – jei kartą nukrito, daugiau nebekris”, – teigė I. Katinienė.

Apie Lauros perspektyvas trenerė kalba nenoriai. „Svajojame apie Londoną, bet norėtume dar iš Europos jaunių čempionato parsivežti medalį. Dauguma olimpiečių svarbiausią karjeros etapą pradeda būtent nuo šių varžybų, – teigė I. Katinienė.

„Ko galima tikėtis Londono olimpinėse žaidynėse, nenoriu prognozuoti. Jei sportuos, jei gražiai elgsis, nes būna ir atsikalbinėjimų, ir kaprizų, viskas bus gerai”, – įsitikinusi I. Katinienė. Pasak jos, dabar pats sudėtingiausias periodas. „Keturiolikmetės penkiolikmetės gimnastės – nesukalbamos. Jos nori daryti vienaip, nedarys kitaip ir t. t…”

„Esu užsispyrusi, labai užsispyrusi, niekada nenusileidžiu. Jei man sako, kad buvo „taip”, o žinau, kad „taip” nebuvo, kaip tik galėdama stengsiuosi įrodyti savo tiesą, nes vyresni žmonės mažesnius dažnai nori apgauti. Bet aš niekada nenusileidžiu”, – save apibūdina Laura.

Perspektyvioji gimnastė sako, kad geriau sutaria su treneriu Mindaugu Katinu. „Jam aš galiu pasakyti tai, ką manau, o trenerės šiek tiek prisibijau… – šypteli Laura. – Aš toks žmogus – mėgstu atsikalbinėti, o trenerei tai labai nepatinka… Nesutariame, kai aš ko nors negaliu nutylėti…”

Laura neslepia, kad ir su Jelena anksčiau pykdavosi. „Vis kaltas mano charakteris”, – šypteli Laura. Tačiau Jelena negaili patarimų savo įpėdinei, o Laura negali iš galvos išmesti Jelenos pasakojimų apie Pekino olimpines žaidynes.

„Sportuoju tam, kad pasiekčiau kuo aukštesnių rezultatų. Tam, kad patekčiau į olimpiadą ir joje dalyvaučiau. Juk olimpiada – aukščiausia, kur galima dalyvauti. Šiais metais pirmą kartą pamačiau, kas yra olimpiada, anksčiau buvau per maža, kad suprasčiau, kas tai yra. Labai patiko – labai gražu, labai stiprios mergaitės ten suvažiuoja”, – kalbėjo Laura.

Neišvengia traumų

Laura tik ką išsigydė labai apmaudžiai gautą traumą – per jaunučių pirmenybes Kaune atlikdama pratimą ant buomo susilaužė nosį… Rimtesnių traumų auklėtinė nėra daug patyrusi, tačiau I. Katinienę neramina tai, kad mikrotraumos pastaraisiais metais, atrodo, tiesiog persekioja Laurą. „Ji per jauna turėti tiek traumų…” – susirūpinusi trenerė.

I. Katinienė pastebi, kad Laura dažniausiai traumas patiria būdama namie, Lietuvoje, tačiau nelinkusi to sieti su prastomis treniruočių sąlygomis, labiau – su kontrolės trūkumu.

„Kai treniruojamės ar dalyvaujame varžybose užsienyje, traumų Laura beveik nepatiria. Lietuvoje gal ne visuomet užtenka kontrolės, nes tai sporto šaka, kurioje viskas svarbu – reguliuoti mitybą, laikytis režimo, skirti laiką poilsiui… Norėjome, kad Laura, nors ji yra vilnietė, apsigyventų Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje su kitais gabiais sportininkais, bet tėveliai nesutiko”, – teigė I. Katinienė.