Laimonas Niūnava: “Aš dar parodysiu…”
trečiadienis, 15. spalis 2008
Pasaulio tradicinio karatė čempionate, kuris vyko “Siemens” arenoje, asmeninėje fuku-go rungtyje bronzos medalį iškovojo 2007 metų Europos jaunimo vicečempionas Laimonas Niūniava. Kartu su R. Bublevičium, G. Švedkausku ir D. Balčiūnu Laimonas trečią vietą laimėjo ir komandinėje kumitė rungtyje.
Laimonas Niūniava, Mykolo Riomerio universiteto antrakursis, lankyti karatė treniruotes pradėjo prieš 13 metų. „Tėtis nuvedė ir pasakė: treniruokis karatė ir būsi pasaulio čempionas”, – prisimena vilnietis. „Siemens” arenoje iki planetos čempionato aukso medalio Laimonui trūko nedaug, tačiau teko tenkintis bronza. „Jie dar pamatys, ką aš sugebu”, – žvilgtelėjęs į varžovus šyptelėjo sportininkas.
- Laimonai, kas pavyko ir kas nepavyko šiame pasaulio čempionate?
- Pavyko viskas. Deja, paskutinėje, pusfinalio, kovoje teisėjai įžvelgė mano klaidų ir nusprendė, kad varžovas iš Lenkijos buvo geresnis. Jis tapo pasaulio čempionu. Norėjau iškovoti pergalę. Pritrūko labai mažai, dalelytės… Kelias iki finalų – tiesiog pasaka. Kovas laimėjau taškais, pirmąją – baigiau anksčiau laiko, o antroje įveikiau italą, kuris buvo laikytas favoritu. Įvykdžiau tai, kam ruošiausi, dėl to 13 metų dirbau. Man labai malonu, kad esu vienas jauniausių dalyvių ir kad su tokiais gerais kovotojais – pasaulio, Europos čempionais – kovojau petis į petį.
- Dažnai sportininkai sako, kad kovoti savų žiūrovų akivaizdoje net sunkiau nei svečiose šalyse…
- Oi ne… Įtampos beveik nebuvo, tik nedidelis startinis jaudulys ,bet tai yra normalu. Žinojau, kad išėjęs turiu padaryti tai, ką sugebu geriausiai, ir man pavyko. Pralaimėjęs pusfinalyje atsidusau, pasirodo – tai daugiausia, ką šiandien galiu. Esu trečias pasaulyje – tai gerai, bet kitąkart tegul varžovai laikosi!.. (šypsosi). Dar jiems parodysiu, ką galiu.
Šioje sporto šakoje viską lemia patirtis. Techniką visų daugmaž vienoda, ir viską lemia patirties bagažas, kurį kiekvienas atsineša. Kiekvienas startas yra kaip naujas įbrėžimas, naujas įrašas, kurie leidžia daug ką negalvojant, tiesiog jaučiant. Tai yra tiesiog nuostabu.
Tikėjausi laimėti, tačiau reikia pripažinti, kad lenkas laimėjo pelnytai. Lenkai yra pasiruošę žymiai geriau, nes finansai jiems tą leidžia padaryti. Jie išvažiuoja į stovyklas JAV, kurios duoda labai daug. Lenkijos rinktinę šiame čempionate sudarė 39 sportininkai, iš kurių finaluose startavo tikriausiai 25 – galima sakyti, visa komanda.
- Kaip tu ruošiesi varžyboms?
- Treneris Giedrius Dranevičius taip pat turi galimybę kasmet išvykti į JAV, grįžęs tas žinias perduoda mums, savo auklėtiniams. Kristina Kacevičiūtė per treniruotes taip pat labai daug padeda. Karatė – man ne sportas, labiau – hobis, kuriame negali būti jokių baimių, stresų, netgi nuovargio. Taip, po treniruočių jaučiuosi fiziškai pavargęs, bet kartu ir pakylėtas, kupinas jėgų. Man tai patinka.
Be abejo, su įtampa reikėjo išmokti kovoti. Anksčiau būdavo kitaip: jausdavau baimę, kad praleisiu smūgį. Šįkart nebuvo jokios įtampos. Gal tai patirtis? Juk stambiose varžybose jau dalyvavau 4 ar 5 kartą… Yra buvę, kad negalėdavau laimėti, nors būdavau laikomas favoritu, tiesiog nesuvaldydavau įtampos.
Pernai Europos čempionate labai palaikė Krsitina, padėjo nusiraminti, o trenerio G. Dranevičiaus pastabos padėjo susikaupti, nesiblaškyti, todėl ir pasiekiau rezultatą. Šiemet priešingai – šalia nebuvo nei Kristinos, nei trenerio, kurį buvo užgulusios organizacinės renginio problemos. Tačiau įsiklausiau į tai, ką treneris sakė prieš varžybas: susikaupti, nedaryti pašalinių judesių, nepervargti. Man tai pavyko. Atrankinėse varžybose mačiau, kaip kiti sportininkai nervinasi, o aš jaučiausi taip gerai, kad negaliu apsakyti. Nebuvo įtampos, nereikėjo kovoti su savimi, tik su priešininkais.