Sportskeleton.com

 Portugalijos sostinėje Lisabonoje kartu su Luisu Diasu dukrelę Eriką auginanti 34 metų ėjikė Kristina Saltanovič tikina ambicijų vis dar turinti ir sportinio ėjimo trasose.

ĮSIMINTINIAUSIOS VARŽYBOS. Sunku išskirti, daug įsimintinų varžybų buvo ir nebūtinai jos įsimena dėl savo svarbos ar rezultatų, labiau – dėl įspūdžių ir pojūčių. Galbūt – Sidnėjaus olimpinės žaidynės. Tai buvo mano pirmoji mano olimpiada, todėl nejutau didelio spaudimo, atsakomybės, tiesiog pasiruošiau ir dalyvavau.

SVARBIAUSIAS PASIEKIMAS. Visi sako, kad šį rugpjūtį pasaulio čempionate užimta 8 vieta… Nors aš nežinau, ar tai galima vadinti svarbiausiu pasiekimu, greičiau – laimės viršūne… Tiesiog neįtikėtinai palankiai susiklostė aplinkybės: varžybos vyko vidurdienį, buvo tikrai labai šilta. Daugelis varžovių, neįvertinusios šio fakto, bandė iškart spurtuoti, ir už norą kuo greičiau atitrūkti vėliau turėjo sumokėti. Aš treniruojuosi Portugalijoje, tad 25º temperatūra man visiškai įprasta, nors daugeliui sportininkių tokiu metų laiku pasirodė pernelyg aukšta.

GERIAUSIA TRASA. Stengiuosi nesvarstyti, ar trasa bei oras parankus mano ėjimui, ar ne. Dažniausiai prieš startą net nebandau trasos. Pavyzdžiui, Pekine pliaupė lietus ir tikėjausi, kad vėsesnis oras bus į naudą, bet nieko panašaus – buvo sunku, šalta, kaustė kojas. Maniau, kad Berlyne, einant nuo vartų iki vartų (Brandenburgo vartų, – red. past.), bus nuobodi trasa, bet klydau – buvo labai smagu. Trasa buvo tiesiog aplipusi žiūrovais, kurie labai palaikė ėjikus, tad ėjimas tikrai neprailgo. Buvo didelis stimulas, polėkis ir nuostabi varžybų dvasia.

BLOGIAUSIA TRASA. Pekine trasa iš pradžių buvo betoninė, ją dar gerokai iki žaidynių išbandę sportininkai skundėsi, tad kinai nusprendė patiesti kilimą, kad suminkštintų kojoms tenkančius smūgius. Negaliu pasakyti, kad tai buvo bloga trasa, bet ji buvo kitokia, neįprasta. Ypatingai lygi, be jokių pakilimų. Nesmagu eiti grindiniu, kai trasa nusidriekia per senamiestį, kaip kartais būna per komercines varžybas. Tiesa, stambiose varžybose to nebūna, nes tuomet trasą būtina paruošti pagal tam tikrus standartus.

GERIAUSIAS TRENERIS. Skirtingais etapas buvo daug žmonių, kurie kažką įdėjo į mano pasiruošimą. Pradėjau sportuoti pas Vytautą Papą ir Vytautą Barauską, visa jaunystė praėjo pas juos. Po to atėjau pas Juzefa Romankovą, kuris vėliau susibūrė su Kąstyčiu Paviloniu. Šioje grupėje dirbau iki kol išvažiavau į Portugaliją. Portugalijoje mano treneris Luisas Diasas – tai ir mano gyvenimo draugas. Prie paskutinių rezultatų ko gero labiausiai prisidėjo jis. Ne kiek dėl treniruočių, kiek dėl moralinio palaikymo. Savo tikėjimu manimi ir žinojimu, kad galiu kažką pasiekti. Prieš ketverius metus, kai užklupo nesėkmės ir niekaip nepavykdavo įgyvendinti svajonių, ketinau išeiti iš sporto, bet jo nuolatos raginama sporte esu iki šiol. Grįžau gimus Erikai, grįžau sėkmingai ir vis dar jaučiu, kad galiu kažką padaryti. Už tai labiausiai esu dėkinga Luisui. Nemanau, kad Portugalijos ir Lietuvos sportinio ėjimo trenerių darbo metodika ar lygis labai skiriasi. Mūsų treneriai irgi daug žino ir remiasi galbūt netgi geresne mokykla – rusų mokykla. Yra tie ryšiai, patirtis, tiesiog Lietuvoje tas žinias sunkiau įgyvendinti, nes darbą apsunkina klimatinės sąlygos.

SUNKIAUSIA ĖJIME. Nugalėti save. Per tas pusantros valandos trasoje būna įvairių momentų, ir jei sportininkas nesusitvarko su psichologija, išsilaikyti trasoje iki galo būna išties sunku, jau nekalbant apie rezultatą.

SVARBIAUSIA SPORTE. Tikėjimas, kad ir kas būtų. Į varžybas ateiti ne bijant nesėkmės, o tiesiog tikint, kad sėkmė nusišypsos. Jei įdėta daug darbo, taip būtinai bus – jei ne dabar, tai kažkada. Sunku prisiversti treniruotis kiekvieną dieną, jei netiki savo sėkme.

AUKŠČIAUSI TIKSLAI. Galbūt viską planavau per anksti. Galbūt tai, kad būsiu pasaulio aštuntuke, irgi planavau per anksti. Kai debiutavau olimpinėse žaidynėse galvojau, kad kitose tiesiog žibėsiu. Bet nesigavo. Dabar, kai neplanavau taip aukštai kilti, patekau į pasaulio čempionato aštuntuką. Galbūt ne viskas karjeroje gavosi taip, kaip tikėjausi, bet viskas pasisuko gero linkme. Giliai viduje aukštų tikslų dar turiu, bet nesinori viešinti. Galbūt tai banalūs tikslai – tiesiog laimėti medalį. Šiemet vieną pavyko iškovoti. Aišku, Europos taurės varžybos negali prilygti olimpinėms žaidynėms ar pasaulio čempionatui, bet man tai buvo pirmas kartas, kai stovėjau ant pakylos ir žiūrėjau į kylančią Lietuvos vėliavą. Tuomet atrodė, kad išsipildė dalis svajonės. Nesakau, kad svajoju apie olimpinį medalį ir nesakau, kad jį laimėsiu, nes žinau, kiek daug žmonių jo siekia ir kaip tai sunku, bet norėtųsi karjerą pabaigti aukštumoje. Stovint ant pakylos grojant Lietuvos himnui – būtų didžiausių didžiausia svajonė, nors tokiais tikslais savęs neįpareigoju: tiesiog noriu sportuoti ir jausti malonumą.

REIKALINGIAUSIOS SAVYBĖS. Ramybė ir kantrybė. Užsispyrimo, šiokios tokios valios reikia kiekviename sporte, bet kantrybės sportine ėjime reikia daugiau nei kitur. Ypač treniruotėse. Visi įsivaizduoja, kad ėjikai ramūs, šiek tiek tingūs žmonės. Aš tokia nesu. Žmonės sako, kad mano charakteris netinka ėjikei. Esu cholerikė, kuri nori, kad viskas būtų padaryta kuo greičiau. Vardan ėjimo daug savybių teko išugdyti, ir jei sporte esu iki šiol, vadinasi man tai pavyko.

GERIAUSIAS POILSIS. Tarp treniruočių – pabūti gamtoje, su knyga pagulėti, o po sezono – leisti laiką su draugais, nuo sporto atsijungti visiškai: valgyti nesveiką maistą, gulinėti prie jūros. Dabar laisvu laiku viskas sukasi apie Eriką, darau tai, kad būtų įdomu ir jai, ir man.

LAIMINGIAUSIA DIENA. 2007 m. birželio 18 diena. Tądien gimė Erika. Tądien daug kas pasikeitė ir atrodo, kad laimingų dienų nuo tada tik padaugėjo. Dabar užtenka, kad tavo vaikas padaro, sugalvoja kažką naujo, ir eilinė diena tampa laimingiausia gyvenime. Apie Eriką sukasi visas mano pasaulis.

GERIAUSIAS DRAUGAS. Tai žmogus, kuris pažįsta mane labai gerai, kuris žino mano silpnybes ir stiprybes. Žmogus, kuriam galėčiau visą teisybę išrėžti į akis, nebijodama susipykti. Žmogus, kuris supranta tavo poelgius. Galbūt neteisina, bet supranta. Toks žmogus yra šalia.

LAIMINGIAUSIA ŠEIMA. Kai būname kartu prie jūros ar gamtoje. Kai Erika žaidžia, o mes tylumoje sėdime ir stebime. (pauzė). Arba kai ji užmiega (juokiasi), o mes tyliai susėdam prie televizoriaus, susiglaudę žiūrim filmą ir valgom „popkorną“.

GERIAUSIA VIETA GYVENTI. Man Vilnius – labai gražus miestas. Lisabonoje – labai šviesu ir labai gražu net kai lyja. Bet kalbant apie svajones – didmiestyje nenorėčiau gyventi. Norėčiau, kad tekėtų upė, būtų miškas, namas, ramybė. Žiemą būtų sniego, o vasarą saulė. Gal namelis Prancūzijos kalnuose? Tiesa, šalia turėtų būti didmiestis, į kurį reikalui esant būtų galima nuvažiuoti.