Sportskeleton.com

 Latvijos krepšininkai 2001 m. Europos čempionato ketvirtfinalyje sensacingai įveikė Lietuvos rinktinę, tačiau nuo to laiko į geriausių žemyno komandų dvyliktuką neprasimušė nė karto. Naujoji brolių latvių viltis – Kaune gimęs ir augęs Kęstutis Kemzūra. 39 metų strategas teigia, jog džiaugtųsi sėkme, jei šių metų Europos čempionate Latvijos ir Lietuvos rinktinių keliai vėl susikirstų. 

GERIAU PABANDYTI, NEI GAILĖTIS

– Jūsų trumpoje trenerio karjeroje netrūko drąsių sprendimų – išvyka į Stambulą, vėliau iššūkis pakeisti Joną Kazlauską „Lietuvos ryto“ ekipos vyriausiojo trenerio poste, galiausiai – sprendimas stoti už Latvijos nacionalinės rinktinės vairo. Svarbiausius sprendimus priimate spontaniškai, pasikliaudamas nuojauta, ar stengiatės viską racionaliai apsvarstyti?

– Stengiuosi atidžiai pasverti visus „už“ ir „prieš“, bet kartais būna taip, kad turi žaibiškai apsispręsti. Taip, tai buvo nelengvi sprendimai, kaip ir apsisprendimas vykti į Sankt Peterburgo „Dinamo“, tačiau galiausiai supranti, kad geriau pabandyti, nei po to kaltinti save, kad nepabandei.

– Manau, kad viena iš jūsų sėkmės priežasčių yra ta, kad treneriai, su kuriais dirbote, jumis labai pasitikėdavo. Pavyzdžiui, Lietuvos rinktinės strategas Antanas Sireika treniruočių ir pasiruošimo procese ypatingai drąsiai pasikliaudavo asistentais. Daug laisvės suteikdavo ir Davidas Blattas, kurį netgi vadinote partneriu.

– Visaip būdavo… Aš tiesiog esu dėkingas likimui, kad visi žmonės, su kuriais dirbau ir žaidžiau, buvo geri mokytojai ir daug ko iš jų pasisėmiau. Mano krepšinio filosofija susideda iš visko, ką rinkau. Nėra taip, kad baigi žaidėjo karjerą ir tampi geru treneriu. Turi praeiti ir karštį, ir lietų. Aš esu dėkingas visiems, kurie manyje kažką įžvelgė ir kvietė dirbti kartu. Aš stengiausi padėti.

– Prieš keletą metų vyriausiojo trenerio postą siūlė Lenkijos krepšinio federacija, bet nesutikote. Juolab, kad tada jau buvo žinoma, jog 2009 m. čempionatas vyks būtent Lenkijoje – puiki proga sėkmingai pasirodyti. Kuo patrauklesnis latvių pasiūlymas?

– Lenkų pasiūlymas nebuvo prastas, jie labai norėjo, kad atvažiuočiau, daug kalbėjomės su jais. Tačiau situacija buvo tokia, kad tuo metu jau buvau pasirašęs dviejų metų sutartį su „Chimki“ ir aš nemaniau, kad sugebėsiu dviem kryptim dirbti vienodai sėkmingai. Sprendimas buvo toks, kad turiu koncentruotis į klubinį darbą, nes tai buvo mano pradžia, kuri buvo labai svarbi tolimesnei mano karjerai. Dabar situacija kita – sutarties su klubu neturiu. Be abejo, Latvijos rinktinė nėra elitinė komanda Europoje, bet žaidėjai geri ir norisi su šia komandą kažką nuveikti.

SIEKS ĮVAIRIAPUSIŠKO ŽAIDIMO

– Latvijos rinktinė garsi savo snaiperiais. Ar toks rinktinės stilius išlieka ir jūsų vizijoje?

– Tam tikra vizija, be abejo, jau yra, dabar bandau ją kurti. Sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galbūt gerai, kad šiuo metu turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu skirti Latvijos rinktinės reikalams. Taip, komandoje yra puikūs perimetro žaidėjai – K. Valters, J. Blums, K. Janicenoks, kiti. Tačiau, manau, yra bent du dideli žmonės, kurie gali sėkmingai žaisti baudos aikštelėje – A. Biedrins ir K. Kambala. Galbūt trūksta krašto puolėjų, tokių, kokie Lietuvos rintkinėje yra R. Šiškauskas ar L. Kleiza, bet turime tokią medžiagą, kokią turime, ir reikia su ja dirbti. Tai nėra pati blogiausia medžiaga, tiesiog reikia ją sutvirtinti, kad nebūtume vienpusiška komanda. Bandau sukurti viziją, kad žaidimas būtų kuo įvairiapusiškesnis.

– Jaučiate nerimą?

– Nerimas – yra natūrali trenerio būsena. Gali sugavloti idėją, bet svarbiausia, kaip ją įgyvendinsi. Arba gali viską atlikti gerai, puikiai pasiruošti, bet praleisti vieną detalę, niuansą, nebūtinai žaidybinį, pavyzdžiui – psichologinį. Bet tai yra geras nerimas, o ne panika, natūralus jaudulys, kaipgi viskas pavyks. Man pačiam įdomu (šypteli).

– Ar į jūsų pareigas įeina darbas su Latvijos jaunimo rinktinėmis?

– Iš dalies dėl visuotinės ekonominės situacijos, kuri Latvijoje ypač jaučiama, ir dėl to, kad aukšto lygio krepšininkų Latvijoje yra žymiai mažiau nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, buvo atsisakyta idėjos burti rezervinę rinktinnę. Nepaisant to, aš norėčiau tam skirti dėmesį, tad pasiruošimo programoje yra numatyta stovykla vadinamiesiems rezervo žaidėjams. Tiems jauniems krepšininkams, kurie išaugo iš jaunimo rinktinių, kurie yra įdomūs, bet kuriems dar per anksti praverti duris į nacionalinę rinktinę. Aš noriu, kaip sakoma, pačiupinėti tokius žaidėjus, nes niekuomet negali žinoti, kas, neduokdiev, atsitiks pagrindiniams žmonėms. Norisi, kad tuos rezervinius žaidėjus esant reikalui būtų galima greitai mobilizuoti.

– Kai Andris Biedrins ėmė sėkmingai rungtyniauti NBA, netrukus pasigirdo spėliojimai, kad Latvijos rinktinė taps Vokietijos rinktinės analogu, tai yra – „vieno žmogaus komanda“. Kokia jūsų nuomonė?

– Bent jau į mano viziją tai neįeina, o kaip bus vėliau – negaliu nuspėti. A. Biedrins ir D. Nowitzkis yra du skirtingo stiliaus žaidėjai. Andris aikštelėje daro begalę dalykų, bet jis nėra toks universalus puolime, koks yra D. Nowitzkis. Be to, skiriasi jų pozicijos. Andrio buvimą rinktinėje aš palyginčiau ne su D. Nowitzkio žaidimu Vokietijos rintkinėje, o su Yao Mingo vaidmeniu Kinijos rinktinėje – su juo ir be jo tai yra dvi skirtingos rinktinės. Man malonu, kad A. Biedrins žaidžia gerai ir vaidina didelę rolę „Warriors“ komandoje, be to, kiek žinau tą pasitikėjimą savo jėgomis jis įgavo po atstovavimo savo šaliai, tačiau nenoriu vesti paralelių tarp jo ir D. Nowitzkio. Andris dėl savo pozicijos labiau priklausomas nuo kitų žaidėjų, daug kas priklauso nuo to, ar jis gaus kamuolį, ar negaus. D. Nowitzkiui tai nėra problema, nes didžiąją laiko dalį jis pats būna su kamuoliu, ir ne jo žaidimas priklauso nuo komandos draugų, o atvirkščiai.

GRUPĖ NEGĄSDINA, LIETUVIAI – TAIP PAT

– Latvijos krepšinio mokykla ir tradicijos Europoje yra vertinamos, tačiau ypatingų aukštumų rinktinė nepasiekia. Kaip manote, kodėl? Trūksta asmenybių?

– Sunku atsakyti, kodėl nepavyksta, tačiau Latvija nėra vienintelis pavyzdys. Pavyzdžiui, Slovėnija turi ir aukštensio kalibro žaidėjų, ir ilgesnį atsarginių suoluolį, bet taip pat nieko nelaimi. Arba tie patys serbai, turintys tiek žaidėjų, jog galėtų sudaryti tris lygiavertes rinktines. Daug faktorių lemia sėkmę. Kai Latvijoje pasirašinėjau sutartį, manęs klausė: jie visi baliavoja, eina, daro bet ką, kaip jūs su tuo tvarkysitės ir ką darysite? Galbūt yra ir tokių dalykų. Matyt, kad yra, jei užduoda tokius klausimus. Aš iškart pasakiau, kad prie durų nestovėsiu, į lovas žaidėjų neguldysiu ir pasakų neseksiu. Manau, visi yra sąmoningi vyrai ir turi suprasti, kam jie atstovauja ir ko jie nori. Juolab, kad jokio materialaus atlygio už tai negauna. Jokio. Tai yra kažkas daugiau, kas turi ateiti iš širdies.

Vis dėlto iš pokalbių su žaidėjais supratau, kad noras padaryti kažką daugiau yra, o kaip pavyks – lems daug dalykų. Ir sportinė forma, ir taktikos parinkimas, ir tai, koks bus komandos branduolys. Galų gale – laimės faktorius, ką šiemet, matėme, puikiai parodė Mindaugo Lukauskio metimai. Krepšinyje reikia ir tokių metimų. Aišku, pirmiausia reikia atsidurti tokioje situacijoje, kad tos laimės prireiktų. Kaip aš sakau, reikia būti ant slenksčio, kai laimė praveria duris, kad galėtum prasmukti. Kas iš to, jei būsi toli nuo to slenksčio…

– Latvija žais vienoje grupėje su Vokietija ir Rusija, ketvirta komanda paaiškės atrankos turnyre. Grupė nėra lengva…

– Taip, grupė nėra lengva, be to, ketvirta komanda greičiausiai bus italai arba prancūzai. Tačiau Europos čempionate sunku tikėtis lengvų varžovų.

– Na, Lietuvos grupė atrodo paprastesnė – bulgarai, turkai…

– … ir lenkai, kurie žais namuose, kuriuos žiūrovai, manau, audringai palaikys. Lietuvai niekad nėra langva žaisti, nes juos slegia tai, kad turi laimėti. Latvijai priešingai – lengviau. Jei laimėsime, būsime didvyriai, jei pralaimėsime… na, kaltas treneris.

– Vokietijos žaidimą iki smulkmenų esate išanalizavęs dirbdamas Lietuvos rinktinėje, Rusijos krepšinį taip pat gerai pažįstate. Ar tai pagelbės?

– Kiekvienas treneris išanalizuoja visus varžovus, bet ne visuomet pavyksta įgyvendinti tai, ką suplanuoji. Teoriškai sugalvoti yra viena, įgyvendinti praktiškai – visai kas kita.

– Ne vienas užsienio rinktinei vadovaujantis treneris yra pripažinęs, kad dvilypės emocijos, apimančios žaidžiant su savo šalies rinktine, nėra pačios maloniausios. Ar jau įsivaizduojate, kokie jausmai užplūs, kai susitiks Lietuvos ir Latvijos rinktinės?

– Jei Europos čempionate susitiksime su Lietuva, tai reikš, kad čempionatas mums pavyko. Norime nueiti taip toli, kaip Lietuva nueis. Kad susitiktume su Lietuva, turėsime žaisti labai sėkmingai ir, jei tai pavyks, tuomet galvosiu, ką daryti su tuo jauduliu. Kol kas apie tai negalvoju. Be to, dar prieš čempionatą su Lietuvos rinktine žaisime draugiškas rungtynes. Neslėpsiu, tam tikras emocinis fonas yra ir niekur nedingsi, bet esu profesionalas, turintis daryti savo darbą emocijas palikdamas nuošaly.

Visada, kai atvažiuoji žaisti ten, kur esi dirbęs, apima savotiškas jausmas. Tada atsiranda papildomas impuslas ir norisi, kad komanda sužaistų dar geriau. Kai šį sezoną su „Chimki“ pralaimėjau Trevize, jaučiausi dvigubai blogiau, nes žinojau, kad rungtynes stebėjo žmonės, su kuriais dirbau, taip pat sirgaliai, kurie labai šiltai priėmė.

KREPŠINIS – GLOBALUS, BET SPECIFINIS

– Nuolat diskutuojama, Rusijos krepšinis, kuriame be saiko švaistomasi milijonais, Europos krepšiniui duoda daugiau naudos ar žalos. Kaip manote jūs?

- Tai, kad žaidėjai grįžta iš NBA ir žaidžia Eurpoje, nėra blogai. Tačiau Rusija yra specifinė šalis, į kurią, ypatingai anksčiau, ne visi žaidėjai noriai vykdavo. Kad priviliotų gerą žaidėją, klubai buvo prieversti prie atlyginimo pridėti papildomą koeficentą. Situacija, aišku, šiek tiek keičiasi, tačiau principas išlieka tas pats – žaidžiančią žvaigždę, o ne šiaip veteraną, turi kažkuo sudominti. Pinigai – patikimiausias būdas.

Kažkuria prasme visa tai diktuoja Maskvos CSKA. Yra didelis kitų klubų noras nugalėti CSKA. Kaip nugalėti CSKA? Turėdamas tik vidutinius žaidėjaus to nepadarysi, turi kažką pasikviesti. Skirtumas tarp CSKA ir kitų klubų yra tas, kad CSKA turi tęstinumą ir tradicijas, ten per septynis metus pasikeitė du treneriai, o naujus žaidėjus galima ant pirštų skaičiuoti. Be to, ateina galbūt mažiau garsų vardą turintys, bet talentu ar lygiu ne prastesni žaidėjai, nes jie žino, kad CSKA – Eurolygos klubas. Žaidėjams svarbu ne tik pinigai, bet kai nesi pasiekęs tokio lygio kaip CSKA, lieka vienas būdas prisivilioti aukšto lygio žaidėją – pinigai. Mano nuomone, Rusijoje turėtų būti toks dalykas kaip „salary cup“ (NBA – tai komandų algų dydžio riba, kurią nustato lygos vadovybė, – red. past.), nes galų gale net ir vietinių žaidėjų algas įtakoja pinigai, mokami užsieniečiams. Kita vertus, manau, kad gyvenimas sustatys viską į savo vietas, nes reikia pripažinti, kad ribos Rusijos krepšinyje buvo peržengtos.

– Kaip manote, ar vadinamosios nacionalinės krepšinio mokyklos dar egzistuoja, ar šiuolaikiniai klubai pajėgūs jas išsaugoti, kai globalizacija krepšinyje tapo beveik nevaldoma?

– Be abejo, viskas labai niveliavosi. Vadinamosios nacionalinės mokyklos bruožus išsaugo tik tie klubai, kuriuose dominuoja vietiniai žaidėjai, o treneriais dirba vietiniai specialistai. Dabar galime sakyti, kad „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ mūsų mokyklos tradicijas saugo. Europoje senokai viskas susimaišę. Tiesa, tuos bruožus saugo nacionalinės rinktinės, nors stiprėja tendencija pozicijas stiprinti suteikiant pilietybes kitų šalių žaidėjams.

– Nacionalinės mokyklos bruožai jau nebėra vertybė?

– Mums tai vertybė, mums visuomet tai buvo vertybė. Žinome, kad lietuviai Europoje yra vertinami, nes pasižymi žaidimo supratimu, komandos pojūčiu, yra techniški, gerai atakuoja iš perimetro, ir tuo didžiuojamės. Gal nedaug kuo turime didžiuotis, bet tuo didžiuojamės. Tuo tarpu daugelyje Europos šalių ir NBA niekas net nekelia panašių klausimų. Profesionaliame sporte kilmė dabar nėra svarbi, žaidėjai skirstomi tik pagal meistrikšumo lygį – geras krepšininkas arba vidutinis.

– Pernai kartu su Vašingtono „Wizards“ dalyvavote NBA vasaros lygoje Las Vegase. Europoje gajus ironiškas požiūris į NBA, neva už Atlanto žaidžiamas taktiškai skurdus krepšinis. Kokia jūsų nuomonė?

– Iš NBA vasaros stovyklos parsivežiau tik gerus įspūdžius. Ne veltui sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimtkart išgirsti. Buvo įdomu iš vidaus pamatyti NBA „virtuvę“, tai, kaip jie dirba. Be abejo, kalbant apie vasaros stovyklas – taip, ten žaidžiamas labai paprastas krepšinis. Daug emocijų, daug noro pasirodyti, bet taktiškai kažko ypatingo per tas kelias negali paruošti. Tačiau apskritai lyginti Europos ir NBA krepšinį yra sunku, nes tai atskiri produktai, ir patys amerikiečiai tai pripažįsta. Ten viskas, įskaitant taisykles, nukreipta taip, kad būtų skatinamas žaidimas vienas prieš vieną, akcentuojamas individualumas. Nepaisant to, galima pastebėti, kad pats žaidimo stilius Rytų ir Vakarų pakrantėse skiriasi – Vakaruose mėgstamas labai greitas krepšinis, Rytuose – labaiu pozicinis. Įdomių idėjų, kurias gali paiimti ir pabandyti pritaikyti, NBA tikrai yra, todėl nedrįsčiau suabsoliutinti, kad NBA krepšinis taktiškai yra skurdus. Tai kitoks krepšinis. Aišku, galbūt ne viskas, kas tinka ten, tiks Eurpos krepšinyje, bet idėjų pasisemti galima.