Sportskeleton.com

Šiandieniniame kiokušin karatė pasaulyje 29 metų Donatas Imbras yra viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia žvaigždė. Europos ir pasaulio čempionatuose sirgaliai ir patys įvairių šalių kovotojai išsirikiuoja į eilę, tam kad galėtų nusifotografuoti ar paspausti ranką Lietuvos rinktinės lyderiui. 196 cm ūgio karatė milžinas šypsodamasis vykdo gerbėjų užgaidas, net jei būna tik ką nužengęs nuo tatamio ar prisikrovęs lėkštę maisto viešbučio restorane.

Paskutinis pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas, kuris birželio 20-21 d. vyko Sankt Peterburge, D.Imbrui susiklostė nesėkmingai. Prieš ketverius metus jis tapo pasaulio svorio kategorijos virš 80 kg vicečempionu, todėl šįkart į Rusiją vyko galvodamas tik apie aukso medalį.

Donatas suklupo varžybų, kuriose dalyvavo 32 sportininkai, ketvirtfinalyje. Beveik 20 kg lengvesnis Norichika Tsukamoto, gyva Japonijos karatė legenda, provokuodamas D.Imbrą kūrė tikrą šou, ironiškai šypsojosi ir be paliovos bėgiojo, o tik lietuviui prisiartinus nedelsdavo pasitraukti už kilimo ribų.

Kovos vengimas ir šou elementų naudojimas varžybose yra netoleruojamas, tačiau N.Tsukamoto sulaukė tik vieno įspėjimo. D.Imbro smūgiai neįtikino teisėjų, jie skyrė lygiąsias, bet pergalė atiteko japonui dėl svorių skirtumo.

D.Imbras pasidalino mintimis apie čempionatą, kuris jam nesusiklostė taip, kaip tikėjosi.

APIE PASIRUOŠIMĄ

Pasiruošimas čempionatui prasidėjo praėjusių metų pavasarį. Po 2007 m. pasaulio čempionato Japonijoje keturis mėnesius gydžiausi traumas, reikėjo laiko atsigauti. Besiruošdamas šių metų čempionatui buvau išvykęs į keturias treniruočių stovyklas Palangoje ir Šveicarijos kalnuose. Dirbau su treneriais Vladimiru Silvaško ir Artūru Atraškevičium. Pastarasis buvo atsakingas už mitybą ir fizinį pasirengimą, V.Silvaško – už taktiką. Treniravausi Panevėžyje, nes taip buvo pigiau nei ruoštis Vilniuje. Mes nesame olimpiečiai, todėl mūsų finansavimas yra mažesnis.

Tokios fizinės formos, kokios buvau prieš šį čempionatą, nebuvau niekada anksčiau. Tą rodė visi ištvermės, greičio ir jėgos parametrai. Niekada per tuos 20 metų, kuomet sportuoju, nepadarydavau tiek, kiek padarydavau prieš pat čempionatą. Labai tikėjau, kad Sankt Peterburge man pasiseks. Deja, užsibrėžto tikslo – tapti pasaulio čempionu – nepavyko pasiekti. Likau šeštas.

APIE NESĖKMĖS PRIEŽASTIS

Kai investuoji daug, norisi, kad investicijos atsipirktų. Manau, yra kelios priežastys, dėl ko nepavyko. Iš dalies, kaltas pats, kad kovodamas su japonu N.Tsukamoto nesugebėjau pasiekti aiškaus taško, iš dalies, kalti japonų teisėjai, kurie ieško įvairių spragų taisyklėse, kad galėtų “ištempti” savo kovotojus.

Kartu su bulgaru Valerijum Dimitrovu, kuris tapo čempionu ir su kuriuo esame labai geri draugai, buvome aiškūs čempionato favoritai. Vėliau kalbėjomės, kad jei anksčiau varžovus analizuodavome, galima sakyti, tik mes abu, tai dabar tai varžovų analizę atlieka dauguma kovotojų. Kovos tapo labai sunkios, nes įvertindami mano fizinį pranašumą, varžovai visomis išgalėmis stengiasi nepraleisti smūgio. Tam naudoja neleistiną techniką – laikymą, stumimą, apglėbimą, ir akivaizdžiai vengia kovos. Taip elgėsi ir Japonijos superžvaigždė N.Tsukamoto.

APIE TEISĖJAVIMĄ

Prieš penkis-dešimt metų, kai N.Tsukamoto buvo pakilime, jis taip nekovodavo. Įsivaizduokite, būdavo čempionatų, kuriuose N.Tsukamoto visas kovas baigdavo anksčiau laiko – nokautais. Šešios kovos, šeši nokautai. Fantastinis kovotojas, kurį labai gerbiu.

Tai, ką jis padarė Sankt Peterburge, paprasčiausiai buvo jo taktika, dėl to negaliu pykti. Klatas ne jis, o teisėjai, kuriems atrodo, kad kovos vengimas yra kova. Man atrodo, kad tai nėra kova. Sportininkų meistriškumas auga sparčiau nei teisėjų, ir tas skirtumas šiame čempionate buvo pernelyg didelis.

APIE LIETUVOS RINKTINĘ

Čempione tapusią Margaritą Čiuplytę pažįstu labai seniai. Dar nebuvau matęs, kad ji būtų tokios įspūdingos sportinės formos. Ji laimėjo pelnytai. Stebuklų nebūna, kiek dirbi, tiek ir gauni. Ji ilgai tam ruošėsi ir, matėme, visas kovas laimėjo akivaizdžia persvara.

Mūsų rinktinė yra velniškai stipri. Esame vieni stipriausių Europoje ir  pasaulyje. Be to, jei kitų šalių mokyklos turi tam tikrus būdingus bruožus, tai mes esame labai skirtingi, todėl varžovams sunku mus analizuoti, o mums lengva tobulėti. Komanda jauna, juk aš rinktinėje esu pats vyriausias, tad jei nebus traumų ir bus sąlygos sportuoti, per artimiausius penkis metus parodysime labai puikius rezultatus.

APIE SIRGALIUS

Sankt Peterburge mus palaikė keli šimtai sirgalių iš Lietuvos, prieš dvejus metus Japonijoje taip pat buvo nemažai – per šimtą. Ant tatamio nieko negirdi, nieko nematai, išskyrus priešininką, bet tie momentai tarp kovų, kai gali pabendrauti ir pasijusti savoje aplinkoje, yra labai svarbūs. Kyokušin karate Lietuvoje nėra itin populiarus, bet tų tikrųjų fanų turime pakankamai daug, ir tai yra smagu.

Buvau nustebęs, kad čempionato kovas Sankt Peterburge stebėjo mažai žiūrovų. Juk  Rusijoje karate finansuojamas valstybiniu lygmeniu. Tikėjausi, kad organizatoriai pritrauks daugiau žiūrovų. Juolab kad japonai leidžia organizuoti čempionatą kitoms šalims teigdami, kad tai yra svarbu sporto šakos populiarinimui pasaulyje.

APIE ČEMPIONATĄ LIETUVOJE

2013 m. pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas vyks Lietuvoje. Manau, Lietuvos sportininkams suteiks daugiau motyvacijos. Lietuvoje yra labai didelė konkurencija, daug kovotojų buvo surinkę panašų taškų skaičių ir tik paskutinio Europos čempionato rezultatai lėmė, kas vyko į Sankt Paterburgą. Nors į šį pasaulio čempionatą vyko rekordiškai daug lietuvių – net dvylika, po ketverių metų dar daugiau mūsų kovotojų turės šansą pasirodyti, mat šalis šeimininkė turi teisę deleguoti daugiau sportininkų. Manau, kad tai bus puikus reginys ne tik kiokušin karatė, bet visų dvikovinių sporto šakų gerbėjams, kurių Lietuvoje yra labai daug.

Yra dar vienas svarbus dalykas. Lietuvos kiokušin karate federacijos Garbės prezidentas ir Europos karate federacijos viceprezidentas Romas Vitkauskas yra vienas iš nedaugelio, kuris pešasi su japonais, plaukia prieš srovę ir stengiasi, kad tesėjavimas būtų kuo objektyvesnis. Jis siekia, kad kovai negalėtų teisėjauti teisėjai iš tų šalių, kurių atstovai susitinka ant tatamio. Tikiu, kad iki 2013 tai pavyks sutvarkyti ir kad čempionatas Lietuvoje bus pats teisingiausias iš kadanors vykusių.