Sportskeleton.com

 

21 metų Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė Justina Lavrenovaitė buvo išrinkta geriausia 2005 m. šalies puolėja. Prieš aštuonerius metus futbolą pradėjusi žaisti vilnietė yra ryngtyniavusi Vilniaus, Širvintų, Nemenčinės komandose, taip pat padėjusi Šiaulių univeristeto komandai UEFA Čempionų lygos varžybose. Praėjusį sezoną kartu su Ukmergės “TexTilite” tapusi šalies vicečempione Justina grįžo į Vilnių, kur artėjančiam čempionatui ruošiasi kartu su naujai suburta “Vėtros” moterų komanda.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto trečiakursė taip pat studijuoja teisę ir valdymą Mykolo Riomerio universitete bei ketina pradėti verslo vadybos studijas. “Mokausi ne dėl diplomų, o dėl žinių”, – sako viena geriausių futbolininkių Lietuvoje ir priduria, jog artimiausiuose jos planuose taip pat – pagaliau tapti šalies čempione.  

– Papasakok, kaip atradai futbolą.

– Vaikystėje lauke dažniausiai žaisdavome krepšinį, tačiau su vaikinukais kartais gainiodavome ir futbolo kamuolį. Kartą spaudoje pamačiau skelbimą, kad vyks rungtynės tarp Lietuvos ir Škotijos moterų futbolo rinktinių. Nuėjau pažiūrėti. Rungtynės vyko į vienus vartus, lietuvaitės pralaimėjo 0:5. Iškart pagalvojau: “Jums trūksta manęs”. Po kurio laiko mokykloje atsirado skelbimas, kviečiantis mergaites žaisti futbolą ir aš nuėjau. Pirmoje treniruotėje pasirodžiau neblogai, netgi geriau už daugelį, kurios jau ilgiau treniravosi. Po kelių dienų išvykome į varžybas, laimėjome  ir taip užsikabinau. Tai buvo, berods, 1997-98 metai.

– Ilgą laiką žaidei Vilniaus komandose. Kokie vėjai nubloškė į Ukmergę?

– Aišku, Vilniuje – mano gimtoji komanda, čia pradėjau žaisti, čia turbūt ir baigsiu. Teko išeiti, nes buvo problemų su treneriais. Mes labai nesipykdavome, bet aš ant jų pykau. Ne dėl to, kad neleisdavo žaisti, visada daug žaisdavau, bet man nepatiko treniruočių kokybė ir požiūris į futbolą, nepatiko tai, kaip treneriai dirbo savo darbą. Aš, pavyzdžiui, žaisdama rinktinėje mačiau, kaip dirba kiti treneriai, kaip Ukmergės “TexTilitės” treneris dirba ir sulaukusi jo pasiūlymo išvykau į Ukmergę.

– Ko siekia Lietuvos futbolininkai vyrai galima suprasti – išvažiuoti į užsienį ir užsidibrti pragyvenimui. Kokie futbolininkių tikslai?

– Jei vyrai pragyvena iš futbolo, tikriausiai ir moterys gali. Aš tikiu, kad moterų futbolo lygis Lietuvoje ateityje bus kitoks, susidomėjimas ženkliai išaugs. Keletui merginų jau yra pavykę išvažiuoti į užsienį, kelios žaidė Švedijoje. Treneriai sakė, kad, kai dalyvavome turnyre JAV, viena koledžo komanda parodė susidomėjimą  manimi, bet iki rimtų derybų nebuvo prieita.

– Kuo tau, merginai, futbolas patrauklus?

– Azartu. Man tai – hobis, žaidžiu savo malonumui. Gyvenime esu labai užsiėmusi (mokslais, darbais), o nuėjusi į treniruotę pabėgioju, palakstau, išsikraunu emociškai. Be to, man patinka komandinis žaidimas.

– Kokie žaidimo elementai patinka labiausiai?

– Anksčiau statydavo puolime, bet dabar labiau atitraukia į saugus, centrą, iš kur galiu pasijungti į puolimą. Man čia labiau patinka, nes galiu organizuoti žaidimą, matyti aikštelę, pakeisti kryptį, išvesti puolėją į pavojingą situaciją. Įmušti malonu iš įvairių pozicijų, bet man labiausiai patinka kurti. Esu mažo ūgio, bet ir galva teko nemažai įmušti. Įvarčiai, pelnyti galva, moterų futbole turbūt labiausiai vertinami, laikomi įspūdingiausiais, nes retokai tokių smūgių būna. Yra žaidėjų, kurios pasižymi geru smūgiu galva, bet merginos neretai išsigąsta ir nekiša galvos, praleidžia tą kamuolį, pasisaugo, ypač kai žaidžiama su kietesniu kamuoliu.

– Ar aikštėje ir gyvenime esi skirtinga?

– Aikštėje esu emocingesnė. Mėgstu pavadovauti, pamokyti, griežčiau, tiesiai šviesiai pasakyti, paraginti, pasveikinti. O gyvenime moku nesikišti – kiekviena tegu daro, ką nori.

– Kas gali išmušti iš vėžių?

– Prieš kelias savaites, kai žaidėme salėje, iš vėžių išmušė komandos nenusiteikimas.  Tiksliau, kovoti buvome nusiteikusios, tačiau nepakankami užsivedusios. Tokie momentai man nepatinka.

– Dažnai emocijos virsta pražangomis, geltonomis kortelėmis?

– Nemėgtsu, netgi nemoku bauduoti. Gal net nesu gavusi kortelės… Karta su komandos drauge Edita Lisevičiūte buvome susilažinusios, kuri per rungtynes gaus kortelę, ta bus laimėtoja. Tai buvo UEFA Čempionų lygos rungtynės, berods, su Voronežo “Energija”. Na taip, rimtos varžybos, bet tai buvo rungtynės, kurių nesitikėjome laimėti, norėjome tiesiog pažaisti. Nepamenu dėl kokio prizo susilažinome, bet nei viena jo nelaimėjome. Tiesiog nemoku specialiai “išjungti” varžvovės.

– Kuo moterų futbolas skiriasi nuo vyrų? Kuo įdomesnis?

– Vyrų futbole galbūt labiau pasireiškia visi techniniai dalykai, nors žiūrėdama aukščiausio lygio vyrų ir moterų varžybas, pavyzdžiui, pasaulio čempionatus, didelių skirtumų nematau. Aukšto lygio moterų futbolą žiūrėti galbūt netgi įdomiau, nes jei suskaičiuotume smūgius į vartus, pamatytume, kad moterys atakuoja daugiau. Minusai? Minusų moterų futbole nėra (šypsosi).

– Ar turi savo favorites pasaulio rinktinių tarpe?

– Man asmeniškai labiausiai patinka brazilės ir švedės. Brazilės techniškos, švedės labai kovingos. Vokietija irgi turi labai galingą komandą, gerą organizaciją, bet nežinau, ar galėčiau jas išskirti. Mėgstamiausios žaidėjos – brazilė Marta ir švedė Hanna Ljunberg.

– Moterys, žaidžiančios futbolą, ir moterys, nežaidžiančios jo – kuo skiriasi?

– Iš tiesų, yra skirtumų. Kaip tik su drauge neseniai apie tai diskutavome. Manau, futbolisčių merginų gyvenime, kaip sakoma, nei pastumsi, nei įžeisi, nes turi savo vardą, gyvenime yra tvirtos. Aišku, yra išimčių. Be to, esu tikra, kad sportuojančios merginos gyvenime daugiau pasiekia. Sugebėdamos derinti sportą ir, pavyzdžiui, darbą, mokslą, jos lengviau prisitaiko prie intensyvesnio gyvenimo ritmo, daugiau tikslų užsibrėžia ir daugiau ką suspėja padaryti.

– Vyrai futbolo neįsivaizduoja be pokalbių prie alaus. Moterys irgi?

– Kalbame apie buvusias varžybas, apie turnyrus, rinktinės laikus, bet aktualijas, kurios nesusiję su mumis, retai aptarinėjame. Aišku, pasaulio ar Europos čempionatus aptariame. 

– Koks įsimintiniausias epizodas iš futbolo rungtynių?

– Daug varžybų, daug tų gražių epizodų yra buvę. Galbūt labiausiai įsiminė epizodas iš U-19 rinktinės laikų. Dalyvavome atrnakos varžybose Bosnijoje-Hercegovinoje, žaidėme paskutines rungtynes su šeimininkėmis, kuriose sprendėsi, kas išeis į kitą etapą.  Žaidėme kalnuose, grojo himnai, užėjo toks debesėlis ir pradėjo pliaupti lietus. Per 10 min prisikaupė tiek vandens, kad baudos aikštelės, galima sakyti, jau nebuvo – tiesiog didelė bala. Neįmanoma kamuolio nei paspirti, nei pasivaryti.

Baigėsi dramatiškai: teisėjai dirbo labai blogai, parodyta daugybė geltonų kortelių, buvo mušami net keturi 11 m. baudiniai, iš aikštelės buvo išvarytos kelios mūsų žaidėjos ir galiausiai pralaimėjome 2:3. Komisarė iš Lenkijos vėliau sakė, kad rungtynės dėl tokio oro iš tikrųjų turėjo būti nutrauktos, tačiau ji to nepadarė, kadangi tai buvo paskutinės rungtynės, rytojaus dieną visi ruošėsi išskristi. Ji pripažino, kad arbitras teisėjavo blogai. Jo ir šoninnių teisėjų sprendimai dažnai skirdavosi, buvo tokių momentų, kuomet prasižengdavo viena mūsų žaidėja, o kortelę gaudavo visai kita. 

– Ar moterys mėgsta simuliuoti pražangas?

– Ne, moterys nemoka taip vaidinti kaip vyrai. Net jei jas muša, duoda per kojas, griauna, vis tiek stojasi, bėga. Nesivolioja ir nelaukia, kol atbėgs daktarai. Pasitaiko visko, bet akivaizdžios vaidybos dar neteko matyti. Pavyzdžiui, U-19 rinktinei, dalyvavusiai Europos čempionato atrankoje, nelabai sekėsi, užėmė paskutinę vietą, tačiau “Fair Play” kategorijoje užėmė pirmą vietą.

– Su kokiu aplininkių požiūriu į moterų futbolą tenka susidurti?

– Kai mažesnė buvau, požiūris būdavo labiau skeptiškas. Dabar vis dažniau sako, kad tai yra šaunu. Nežinau, gal dėl to, kad pati visuomenė pasikeitė, ar kad moterų futbolas tiesiog labiau išsiplėtė.

– Ką veiki laisvalaikiu?

– Labai daug ką. Lankau šokius. Dar prieš pradėdama žaisti futbolą ilgą laiką šokau  pramoginius šokius. Gal ketverius metus. Bet mano partneris susilaužė koją, davė kažkokį “grybą”, o su tuo “grybu” nieko nelaimėdavome, nepraeidavome atrankų, tad nusprendžiau – tiek to. Vėliau mokykloje lankiau šiuolaikinius šokius, bet buvo per mažai pasirodymų ir iškeičiau šokius į futbolą. Bet trauka yra išlikusi ir šokiams, todėl dabar vėl juos lankau.

Kiti pomėgiai susiję su specialybe – politika, teisė, tarptautiniai santykiai, ekonomika. Mėgstu skaityti knygas. Anksčiau labiau mėgau grožinę literatūrą, bet viską, kas įdomiausia, perskaičiau, todėl dabar daugiau skaitau įvairias mokslines knygutes, iš kurių galima kažko praktiško pasimokyti.

Apskritai, mėgstu įvairias sporto šakas. “Eurosport” kanalas man ne svetimas. Ir krepšinį pasižiūriu, pati anksčiau žaisdavau, bet ūgio dievulis nedavė, tad reikėjo kitą sporto šaką pasirinkti. Patinka biatlonas.

– Ar šeimoje yra daugiau sportininkų?

– Tėtis sportininkas, pats futbolą žaidė. O mama, brolis tokie… “antisportininkai”. Mama, kai sužinojo, kad žaisiu futbolą, sakė, “tu ką, juokauji”, o tėtis: “Davai! Davai!”. Tėtis kurį laiką individualiai treniravo ir dabar, galima sakyti, yra pagrindinis palaikytojas, mokytojas.

– Ar propaguoji sveiką gyvenimo būdą, sveiką mitybą?

– Vitaminus vartoju, kad raumenų jokie mėšlungiai netrauktų, o maistui didelio dėmesio neteikiu, nes nesu mėgėja pavalgyti. Nors vieno turnyro Bulgarijoje metu buvo paruoštas švediškas stalas, visko yra, visko nori, o po to treneris apkaltino, kad prisivalgėm ir negalėjom pabėgti.

 

– Ateitį sieji su specialybe ar futbolu, pavyzdžiui, trenerės darbu?

– Gal ne… Kita vertus, sunku pasakyti, kur pasisuks gyvenimas. Mano treneris “TexTilitės” komandoje galvoja, kad aš jį po kurio laiko pakeisiu. Nežinau. Mėgstu pabaigti pradėtus darbus, todėl gal iš tiesų pakeisiu? Gyvenimas parodys.

– Turi gyvenimo kredo?

– ”Gyvenimas yra gražus” bei “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą”.

– Esi prietaringa?

– Nesu, bet išeidama į aikštelę rinktinė visada bučiuoja žemę, o aš persižegnoju, kad geriau sektųsi.

– Ar esi patyrusi rimtų traumų?

– Ne, rimtų kolkas ne (pabeldžia tris kart į stalą). Turėjau tik tokią kvailą traumą, kai per apšilimą sugebėjau susilaužyti ranką. Buvau mažytė dar. Nesėkmingai nusileidau ant žemės, tačiau buvau apdrausta, mama gavo pinigėlių ir tų pinigėlių dar ir man liko. Kaip ir sakiau, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Yra panelių, kurioms ir kelių operacijos jau yra atliktos, bet kol kas tokių yra vienetai. Kad tik neprisikalbėjus (triskart nusispjauna). Smulkių tramų, kaip ir kiekviename sporte, pasitaiko.

– Ką dažniausiai tenka aukoti dėl futbolo?

– Savaitgalius, kartais mokslą. Bet nelaikau to dideliu aukojimusi.

– Kokie žmonės nepatinka?

– Man patinka visi žmonės, bet stengiuosi nebendrauti su tais, kurie meluoja, dviveidžiais. Vertinu atvirumą ir nuošridumą.

– Esi optimistė?

– Nepataisoma.

– Ar jauti žmonių pavydą?

– Sveiką pavydą, kai pavydi energijos, gyvenimo džiaugsmo, kad pavyksta pasiekti to, ko noriu, ko siekiu. Draugės dažnai sako, “mes net nesnustebom, kad tu ten kažką laimėjai, nes visdada užimi tik geriausias vietas”.

– Esi laimėtoja iš prigimties?

– Kaip čia pasakius… Aš žinau, ko noriu, to siekiu ir pasiekiu. Jei pradedu, einu iki galo.

– Amžina dilema – kas sporte svarbiau: talentas ar darbas?

– Ir to, ir to reikia. Be darbo neatskleisi, neišugdysi talento. O neturėsi talento, dirbk nedirbęs – nieko gero neišeis.

– Tavo akimis, didžiausia moterų futbolo problema Lietuvoje?

– Problema ir tikslas tuo pačiu – kuo daugiau mergaičių pritraukti į futbolą, populiarinti, kad apie jį žinotų.

– Ar konkurencija Lietuvos moterų futbole didelė?

– Kai aš pradėjau žaisti, nebuvo didelės konkurencijos, buvo gal keturios komandos, o dėl pirmos vietos varžėsi tik Šiauliai ir Ukmergė.  Dabar vykstančiame uždarų patalpų čempionate į finalą pretenduoja net penkios komandos – įsitraukė “Vėtra”, Kaunas neblogai žaidžia ir Nemenčinė turi gerus šansus. Lauke, aišku, viskas kitaip. Pavyzdžiui, Naujosios Akmenės komanda dabar užima paskutinę vietą, bet atvirų patalpų pirmenybėse greičiausiai bus reali pretendentė į prizines vietas.

– Sakoma, kad moterų kolektyvai be pykčių, intrigų neapseina…

– Jaučiasi šioks toks priešiškumas tarp komandų, pavyzdžiui, tarp nuolatos dėl pirmos vietos kovojančių Šiaulių ir Ukmergės merginų. Bet kai suvažiuojam į rinktinės stovyklą užsimiršta. Gyvenime tas priešiškumas jaučiasi, bet futbole ne.

– Kas galėtų būti tuo akstinu, kuris priviliotų žiūrovus į moterų futbolo rungtynes?

– Merginos. Vaikinams – merginos, lakstančios su sportine apranga. Nors kai žaidžia stipriausios komandos, pavyzdžiui, Šiauliai ir “TexTilitė” galima ateiti vien dėl paties futbolo. Prieš kelias savaites “Vėtros” fanai sužinoję, kur žaidžiam, atėjo palaikyti mūsų. Galima sakyti, tai buvo pirmieji tokie tikri žiūrovai – ne giminės, ne draugai. Į vyrų futbolą nedaug žiūrovų ateina, tai nereikia tikėtis, kad į moterų ateis.

– Artimiausi tavo planai, susiję su futbolu?

– Dar nė karto nesu tapusi Lietuvos čempione ir labai noriu iškovoti šį titulą. Realus šansas buvo 2005 metais, kai žaidžiau “TexTilitės” komandoje. Visose trijose finalo varžybose skriaudžiau mūsų varžoves, mušdama įvarčius į Šiaulių “Gintros-Universiteto” vartus, tačiau laimėti “auksą” pasisekė Šiaulių merginoms. Taigi šią mažą savo svajonę po metų ar kelių tikiuosi įgyvendinti su Vilniaus “Vėtra”.  

 

Publikuota