Sportskeleton.com

 Kai pasaulio miestai varžyte varžosi dėl teisių organizuoti svarbiausius sporto renginius, Lietuvos sostinei į tai nusispjaut – bent jau taip mano Lietuvos imtynių federacijos vadovai, be didesnės valstybės ir savivaldybės pagalbos Vilniuje pirmąkart suorganizavę Europos imtynių suaugusiųjų čempionatą.

Valstybė pagailėjo, miestui nerūpėjo

Pasiruošimas Europos imtynių čempionatui nebuvo lengvas. Pasak Lietuvos imtynių federacijos generalinio sekretoriaus Pauliaus Daumanto, renginio sąmata nuo planuotos 1 mln. 700 tūkst. litų sumos sumažėjo kone dvigubai. Be abejo, didžiausius pagalius į ratus sukišo ekonominė krizė. „Sąmata keisdavosi kas antrą dieną. Jeigu prieš dvejus metus būtume žinoję, kad bus tokia ekonominė padėtis, turbūt nebūtumę ryžęsi rengti čempionatą”, – pripažino P. Daumantas.

Vis dėlto čempionatas įvyko, vertinant dalyvių atsiliepimus – suorganizuotas pakankamai aukštame lygyje. Tačiau nuoskaudų būta. „Valstybė mums beveik nepadėjo, o Vilniui mes visiškai nerūpime”, – čempionato išvakarėse konstatavo P. Daumantas. Laviruodami tarp įsipareigojimų ir galimybių, čempionato organizatoriai nusprendė visą dėmesį sutelkti sportinei čempionato pusei, stengiantis, kad pačių varžybų kokybė nė kiek nenukentėtų. Tačiau teko atsisakyti savireklamos bei pramoginei renginio pusei skirtų išlaidų, kurios čempionatą būtų padarę patrauklesnį tiek žiūrovams, tiek dalyviams.

„Varžybas rengėme minimaliomis sąnaudomis, bet pagal protokolą. Tiesa, iškilmių banketų, vakarėlių ir kultūrinės programos sportininkams teko atsisakyti, taupėme ir transporto srityje”, – teigė P. Daumantas. Vis dėlto, jis prisipažino buvęs nustebintas, kad ekonominė krizė davė ir keletą teigiamų dalykų. Nors apskritai prisibelsti į rėmėjų duris tapo sunkiau, krizės akivaizdoje gimė neįprastas reiškinys – retkarčiais patys rėmėjai pasisiūlydavo pagelbėti. „Atsirado žmonių, kurie suprasdami sunkią padėtį patys skambindavo ir klausadavo, ar nereikia pagalbos. Tai neįprasta, anksčiau to tiesiog nebūdavo”, – sakė P. Daumantas.

Nors pagalba būdavo kukli, dažniausiai paremta barteriniais mainais, tačiau reikalinga. Ypač dėl to, kad nieko panašaus iš miesto savivaldybės organizatoriai nesulaukė. Prašė nedaug, kaip sako, P. Daumantas, bent kokio autobuso čempionato dalyviams vežioti, tačiau nesulaukė nieko. Federacijos generalinis sekretorius ironizuoja: „Turbūt nemokame prašyti. Ko gero reikėjo prašyti kelių milijonų, tada būtų nusileidę iki kelių tūkstančių, o kai mes iškart prašome kelių tūkstančių, pažiūri į mus nerimtai”.

Nuvylė ir medicinos įstaigų nenoras bendradarbiauti, netgi sporto medikai didelei federacijos nuostabai atsisakė pagelbėti. Vienintelė pagalbos ranką Vilniaus miesto vardu ištiesė policija. „Su sostinės policija susitarėme labai geranoriškai. Jie išklausė mūsų bėdas ir pasakė labai paprastai: „Bus sutvarkyta”. Su jais vieninteliais radome bendrą kalbą”, – tikino P. Daumantas. Federacijos vadovams nusuvokiamas savivaldybės požiūris į mieste vykstančius tarptautinius sporto renginius, juolab, kad tokio rango renginiai kaip olimpinės sporto šakos Europos suaugusiųjų čempionatas Lietuvoje vyksta ypatingai retai. Tai ne tik garbė, bet ir nauda miestui. Pavyzdžiui, Lietuvos lengvosios atletikos federacija skaičiavimais, 2005 m. Europos U-21 čempionato dalyviai Kaune paliko mažiausiai 6 mln. litų, vertinant vidutines vieno dalyvio, kurių buvo 1 500, dienos išlaidas, jau nekalbant apie turistų išlaidas ar aviakompanijų pelną.

Imtynių federacija panašių skaičiavimų nėra atlikusi, bet naudą galima įsivaizduoti, juk daugikliai pakankamai įspūdingi – dešimčiai dienų specialiai į čempionatą atvyko beveik 1 000 oficialių delegatų, neskaitant palaikančiųjų grupių, kurie gyveno sostinės viešbučiuose, maitinosi sostinės kavinėse ir apsipirko sostinės prekybos centruose. Tai – pinigai Vilniui, tačiau miesto valdžia, panašu, norėtų, kad tokių renginių sostinėje būtų kuo mažiau. Kodėl?

Įsidėmėkite – sportas nėra prioritetas

Algimantą Liubinskas, Vilniaus savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, sako, kad jo įtikinėti tokių renginių nauda nereikia, tačiau į klausimą, kodėl imtynių čempionatas nesulaukė miesto paramos, atsako skaičiais: „Pernai sporto skyrius renginiams turėjo 2 mln. 275 tūkst. litų, šiais metais turi 725 tūkst. litų. Taigi lėšos sporto renginiams sumažėjo 69 proc., teliko trečdalis…”. A. Liubinskas tikina, kad jo įtaka, raikant biudžetą, labai ribota.

„Nė vienam skyriui nebuvo taip smarkiai sumažintas biudžetas kaip sporto skyriui. Mano dešimties metų įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos. Biudžetas buvo pradėjęs augti, buvo vienas iš didžiausių, o dabar? Prienų lygis. Deja, mano vieno balsas nieko nelemia, aš nesu asignavimų valdytojas”, – suprasdamas imtynininkų situaciją kalbėjo A. Liubinskas.

Kreipėmės į žmogų, nuo kurio, pasak A. Liubinsko, lėšų sporto reikmės paskirstymas yra priklausomas labiau – Lijaną Kairienę, Kultūros ir ugdymo departamento direkorę, kuruojančią įvairių savivaldybės skyrių, tarpo jų ir – Kūno kultūros ir sporto skyriaus, veiklą. Jos pozicija labiau paprasta nei griežta: sportas nėra valstybės prioritetas, tad kodėl turėtų prioritetine sritimi būti atskiroje savivaldybėje? Be to, didesnę atsakomybę, prašant ir leidžiant biudžetinius pinigus, L. Kairienė siūlė prisiimti ir pačioms sporto organizacijoms.

„Raštelių „prašome duoti pinigų” gauname labai labai daug, tačiau mūsų parama yra konkursinis finansavimas, pateiki projektai yra apsvarstomi ir yra finansuojami arba ne. Imtynių federacija projekto nebuvo pateikusi”, – teigė L. Kairienė. Ji stebisi ne kiek imtynių federacijos, o bendrai sporto organizacijų požiūriu į lėšų skirstymą. „Nesame prieš tarptautinių sporto varžybų vykdymą mieste, tačiau lėšos yra skiriamos nustatyta tvarka. Savivaldybės biudžetas nėra lesyklėlė, kur atskrenda žvirbliukas ir palesa. Niekur šitaip nėra. Jei nori gauti pinigų, reikia padirbėti, o ne brūkštelti vieną sakinį, kas yra būdinga sporto organizacijoms. Kodėl kultūros žmonės žino, kad yra konkursinis finansavimas, tam rengiasi ir projektus pateikia iki nustatyto termino, o sporto pasaulio atstovai įsivaizduoja, kad gali bet kada ateiti ir paprašyti pinigų, net jei renginys vyks rytoj”, – kalbėjo departamento direktorė.

Pasak L. Kairienės, toks požiūris – tarybinės sporto sistemos palikimas, tačiau laikai, kai pinigų buvo daug, o kontrolės, galima sakyti, jokios, seniai baigėsi. „Šiandien tiek pinigų nėra. Pažiūrėkite į valstybės strategiją – sportas nėra valstybės prioritetas, jau nekalbant apie savivaldybės prioritetus, todėl aukso amžiaus kaip tarybiniais metais nebus. Metas suprasti, kad dabar visai kita santvarka. Čia ne Kairienė tokia baisi ir bjauri, kad pinigų neduoda – tų pinigų tiesiog fiziškai nėra”, – teigė ji.

„Lėšų sporto renginiams pokytis, lyginant su praėjusiais metais, be abejo, skausmingas, – tęsė L. Kairienė. – Šiems metams paraiškų turime, jei nesuklysiu, maždaug 100 mln. litų, o pinigų tėra 700 tūkst. litų. Deja, toks patvirtintas biudžetas. Ėjau per komitetus, ėjau pas merą, vicemerą, prašiau – tik nenurėžkite nuo sporto, nes sportas ir taip nuskriaustas, nebus jam kuo kvėpuoti, juk dauguma sporto organizacijų yra Vilniaus mieste. Deja. Motyvas toks – sportas nėra prioritetinė sritis mieste. Kaip ir valstybėje, nors kai kuriuose miestuose finansavimas kitoks”.