Geriausia Lietuvos slidininkė visagienitė Irina Terentjeva, vieno iš rinktinės trenerių Igorio Terentjevo duktė, ruošiasi kovai jau dėl trečio olimpinio kelialapio. 24 metų sportininkė pasitiki savo jėgomis, nors atranka į 2010 m. Vankuverio olimpines žaidynes, lyginant su ankstesnėmis olimpiadomis, gerokai sugriežtinta.
“Pasiruošimo etapas buvo sėkmingas, todėl esu nusiteikusi labai gerai. Beliko iškentėti mėnesį Suomijoje. Dabartinė forma tenkina, tačiau darbas vasarą skiriasi nuo darbo žiemą. Galbūt dar šiek tiek trūksta jėgos. VPU mokslo laboratorijose atlikome tyrimus, rodikliai kyla, manau - viskas bus gerai. Kodėl „iškentėti”? Suomija man patinka, tačiau būti vienoje vietoje tiek dienų - sunku psichologiškai. Tiesa, porą kartų išvyksime į varžybas, nes lapkričio vidury - pirmosios mūsų varžybos”, - teigė Irina Terentjeva.
- Kovosi jau dėl trečio olimpinio kelialapio. Ar ta patirtis leidžia jaustis ramiau prieš atrankos ciklą?
- Jaudulys, be abejo, yra, juk noras iškovoti kelialapį yra labai didelis. Be to, šiemet laukia svarbūs startai - pasaulio čempionatas, universiada. Žinoma, kai tiek metų treniruojiesi, prie to jaudulio įpranti. Tam ir vyksta treniruočių procesas. Galvoje nuolat sukasi mintis, kad dar geriau turiu padaryti, todėl jaučiuosi gan ramiai.
- Tikslas - olimpinis kelialapis, ar svarbu kovoti ir dėl kuo aukštesnių vietų atskirose varžybose?
- Be abejo, norisi būti kuo aukščiau. Pirmojo pasaulio taurės etapo varžybose norėtųsi patekti į dvidešimtuką, o po to žiūrėsime. Universiadoje galima kovoti dėl aukštų vietų. Tiesa, universiados, kuri vyks Kinijoje, ir pasaulio čempionato, kuris vyks Čekijoje, laikas šiek tiek sutampa. Planuojame spėti ir ten, ir ten. Kelionės nuovargis neturėtų pasijusti, nes viskas vyks labai greitai. Jei atvykus reiktų laukti savaitę, aklimatizacijos problemos pasijustų, bet dabar, manau, taip nebus.
- Užpernai universiadoje buvai ketvirta, šįkart tenkins tik medalis?
- Taip, tąsyk iki medalių trūko labai nedaug, todėl kartėlis iki šiol išliko. Bandysiu atsigriebti.
- Šiame olimpiniame cikle atranka į žaidynes buvo sugriežtinta. Tai nekelia nerimo?
- Mačiau aš tas taisykles… Nesakyčiau, kad man bus sunku įveikti tą barjerą.
- Turi omeny - vaikinams bus sunkiau?
- Nemanau, kad ir jiems bus sunku įvykdyti normatyvą. Nežinau, galbūt prasidėjus varžyboms atrodys kitaip.
- Praėjęs sezonas buvo vienas nesėkmingiausių tavo karjeroje. Kas tai lėmė?
- Taip, pernai iš tiesų nesisekė. Galbūt todėl, kad nuolat jaučiau nuovargį. Buvo labai daug treniruočių, mažai pertraukų. Šiemet pakeitėme treniruočių sistemą ir tikimės, kad tai bus į naudą.
- Rinktinėje neturi konkurencijos. Jauti, kad tai trukdo progresui?
- Su mumis į treniruočių stovyklas kartais išvyksta 5-6 metais jaunesnės slidininkės. Aišku, konkurencijos jos nesudaro, nors aš to norėčiau. Kai rinktinėje yra konkurencija, rezultatai auga greičiau. Stengiamės verstis - organizuojame kontrolines varžybas, atliekame testus su kitų šalių merginomis.
- Kaip manai, kokį lygį ateityje pasieks jaunosios S. Kolosovaitė ir K. Vapsvaitė?
- Negaliu pasakyti. Tai priklauso nuo jų pačių ir nuo darbo, kurį įdės per treniruotes. Mano patarimas jauniems slidininkams būtų toks: rimčiau žiūrėkite į sportą, užsibrėžkite tikslą, sportuokite ne tik tam, kad sportuotumėte, siekite aukštumų.
- Ar sunkus slidininkės gyvenimo būdas?
- Namuose Lietuvos slidininkai beveik nebūna - tai tikra tiesa. Kai buvau maža, buvo sunku: čia draugai, ten slidės… Vėliau pripratau ir dabar grįžusi namo, būna, neberandu ką veikti. Įpratau prie režimo. Porą dienų pabūnu be jo, pavyzdžiui, atsikeliu ne septintą, o devintą valandą ryto - ir jaučiuosi keistai, atrodo, kad jau diena praėjo…
- Važinėjant iš vienos treniruočių stovyklos į kitą, sunku rasti draugų?
- Nesunku. Su kai kuriais slidininkais pažįstama jau aštuonerius metus, juk dauguma rinktinių treniruojasi tose pačiose vietose. Aišku, nedaug laisvo laiko nuo treniruočių lieka, bet visi slidininkai - draugiški žmonės, todėl draugų rasti nėra sunku.
Dėl rimtesnių santykių sudėtingiau… Vienoje vietoje neužsibūname, todėl rasti vaikiną ir užmegzti ilgalaikius santykius išties sudėtinga…
- Visi rinktinės nariai - jauni slidininkai. Tačiau žinome - Lietuvos visuomenė nėra kantri ir iš sportininkų reikalauja greitų rezultatų. Tai nesukelia spaudimo?
- Nesakyčiau, kad sukelia, bet, aišku, jaučiame, kaip visi nori medalių ar aukštų vietų… Jei merginų rinktinėje būtų daugiau, pavyzdžiui, dešimt, aš ir mano nesėkmės nebūtų tokios pastebimos. Vienose varžybose geriau pasirodytų viena, kitose - kita, ir nebūtų tokio didelio dėmesio man. Esu viena, todėl labai pastebima.
- Mintyse - tik atranka į Vankuverį, ar galbūt jau dėlioji tikslus pačioms olimpinėms žaidynėms?
- Susitikime su LTOK vadovais buvo kalbėta, kad reikės patekti į dvidešimtuką, nes trisdešimtukas - jau praeitas etapas, ankstesnių žaidynių užduotis. Norisi kuo aukščiau, bet niekada negali žinoti, kaip bus.
Aišku, slidinėjimas tokia sporto šaka, kur atsitiktinumų beveik nebūna, beveik viską lemia darbas per treniruotes, tačiau vis tiek negali nuspėti, kaip varžybų dieną susidės visos detalės - kaip pavyks slides sutepti, kokia bus savijauta…
Negali žinoti, kada pasieksi geriausią rezultatą, gal tik būdama trisdešimties. Reikia visąlaik treniruotis. Tai svarbiausia. Būna, slidininkės nori išeiti iš sporto, bet paskutinėse varžybose pasiekia tokį gerą rezultatą, kad nusprendžia dar tęsti karjerą. Niekada negali žinoti…
- Svarbiausia sulaukti savo valandos?
- Sakyčiau taip: slidinėjimas - suaugusiųjų sportas. Su metais slidininkas tampa vis geresnis.
- Esi patenkinta, kaip klostosi tavo karjera?
- Taip. Be abejo, praėjusį sezoną buvo daug nusivylimų, tačiau pernai nebuvo nebuvo labai svarbių startų. Tai - savotiškas pereinamasis sezonas. Manau, viskas yra gerai.
Aišku, kad Lietuva atsilieka. Lietuvoje slidinėjimas - netradicinė sporto šaka, todėl normalu, kad slidinėjimui negalime skirti daug pinigų, nieko nepadarysi… Estai ir latviai toliau pažengę.
Tačiau ne visi žmonės sportuoja tam, kad laimėtų prizines vietas. Treniruojasi tūkstančiai, tik maža dalis jų atstovauja savo šaliai ir dar mežesnė - kovoja dėl medalių. Aš galiu varžytis, kad patekčiauį trisdešimtuką, į kurį patenka tik geriausi, tad kodėl turiu nesidžiaugti?
- Ar slidininkai jaučia pakankamą sporto vadovų globą?
- Dabar taip. Per paskutinius dvejus metus situacija labai pagerėjo. Sulaukiame ir daugiau dėmesio, ir materialinės sąlygos pagerėjo. Pradėjome kur kas glaudžiau bendradarbiauti su VPU mokslininkais, tai irgi padeda. Galbūt pasikeitimai susiję su pokyčiais slidinėjimo federacijoje. Senieji vadovai gal kiek per konservatyvūs buvo, dabar atėjo jauni, turintys kitą požiūrį vadovai.
Loading ...
