Griuvėsių lenktynės
ketvirtadienis, 13. kovas 2008
„Žalgirio“ stadionas sostinės Rinktinės gatvėje taps nacionaliniu. Taip dar prieš keletą metų postringavo sostinės valdininkai, savo sumanymus tuomet išdėstę naujai suformuotoje miesto plėtros strategijos koncepcijoje.
Tačiau „strategija“ Lietuvoje – žodis magiškas. „Amžinomis statybomis“ pakrikštytas Šeškinės projektas praėjusiais metais iš letargo pagaliau pabudo ir viltys pastatyi nacionalinį stadioną sužiuro į ten. „Griuvėsiai“ Neries pakrantėje palikti savininko Vladimiro Romanovo valiai.
Tačiau savotiškos lenktynės, kuris stadionas pirmasis atšvęs įkurtuves, vis dar tęsiasi…
Statybos Šeškinėje dėl vyriausybės delsimo atseikėti žadėtus milijonus vėl sustojo, tuo tarpu V. Romanovo valdoma UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ (ŪBIG), lapkritį paskelbusi tarptautinį konkursą dėl „Vilnius Baltic Centre“ teritorijos išvystymo, šiandien jau turi laimėtoją, o po metų ketina pradėti pirmuosius statybos darbus.
„Vilnius Baltic Centre“ (VBC) – modernus daugiafunkcinis kultūros, sporto, laisvalaikio ir verslo kompleksas, kurį numatoma įkurti už Vilniaus Sporto rūmų, daugiau nei 8 ha teritorijoje, esančioje tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių. ŪBIG preliminariai paskaičiavusi, kad investicijų apimtis siektų 1,5 milijardo litų. Vienas iš pagrindinių projekto akcentų – futbolo stadionas.
Stadionas – privalomas
Konkurso sąlygas ŪBIG derino su Vilniaus miesto savivaldybe, o konkursą organizavo Lietuvos Architektų sąjunga (LАS). Per pasiūlymams teikti skirtus tris mėnesius konkurse užsiregistravo 36 dalyviai, 16 iš jų pateikė savo vizijas dėl teritorijos išvystymo.
Pasiūlymai buvo vertinami pagal teritorijos vientisą urbanistinį sprendimą, sprendimų kontekstualumą, viešųjų erdvių sistemos sukūrimą, teritorijos užstatymo architektūrinius sprendimus, transporto ir pėsčiųjų ryšių efektyvumą.
Konkursas turėjo paneigti visuomenės nuogastavimus, kad legendinis „Žalgirio“ stadionas bus sulygintas su žeme, o jo vietoje išdygs gyvenamųjų namų kvartalas. Viena iš privalomų konkurso sąlygų – numatyti mažiausiai dešimties tūkstančių vietų talpos dengtą dirbtinės vejos futbolo stadioną kartu su jo poreikiams pritaikyta infrastruktūra. Nors kai kurie žiniasklaidos šaltiniai teigė, kad ne visuose projektuose stadionas buvo numatytas, iš tiesų – tai netiesa.
Kita vertus, stadionas – tik dalis projekto. Konkurse dalyvavusiems architektams taip pat buvo kelta užduotis numatyti iki 120 tūkst. m² bendrojo ploto gyvenamųjų namų bei iki 103 tūkst. m² bendrojo ploto komercinių patalpų (biurių pastatai, prekybiniai pastatai ir viešbutis).
Teritorija, į kurią patenka Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bei buvusios žydų kapinės su spėjamomis jų ribomis, nebuvo įtraukta į konkurso objektų sąrašą, tačiau, siekiant visos teritorijos vizualinio vientisumo, konkurso dalyviams buvo rekomenduota atsižvelgti į šiuos teritorijoje esančius objektus.
Kaip žinome, remiantis atlikta gyventojų apklausa ir specialistų pritarimu, merdėjančiuose Koncertų ir sporto rūmuose siūloma įrengti Kongresų rūmus su galimybe transformuoti erdves į koncertų ir kitų meno renginių sales.
Pabrėžta vientisumo idėja
Konkurso laimėtojas buvo paskelbtas paskutinę vasario dieną. Juo tapo Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma A.S.A., kuriai ŪBIG skyrė 80 tūkst. litų premiją.
Architektas Gintaras Klimavičius, vienas iš konkurso recenzentų, sako, kad pagrindinis laimėjusio projekto išskirtinumas – labi geras mastelis.
„Mastelis būdingas Senamiesčiui. Dauguma kitų projektavo dideles erdves su vidiniais kiemais, kas man labiau panašu yra į gamybinio rajono statymą, tuo tarpu laimėjusiame projekte viešosios erdvės išvystytos labai gerai. Atvirų visuomeninių erdvių Vilniui labai trūktsta, – teigė architektas.
Buvo projektų, kuriuo siūloma futbolo stadioną perkelti į kitą teritorijos vietą, tačiau laimėjusiame projekte stadioną numatyta palikti toje pačioje vietoje (pasikeistų tik stadiono gabaritai). Pasak G. Klimavičiaus, toks sprendimas teisingas, o tie, kas siūlė perkelti, neįrodė, kad tai pasiteisintų.
„Mūsų projekto stadionas iš kitų ko gero skiriasi tuo, kad mes jį siūlome projektuoti kaip bendrą viso kvartalo audinį, – teigia A.S.A. vadovas S. Kuncevičius. – Kadangi vizualiniai ryšiai labai ryškūs, nesinorėjo, kad arena labai išsiskirtų iš kitų pastatų. Pavyzdžiui, žvelgiant nuo Gedimino kalno. Šią teritoriją mes suvokiame kaip piešinį, padalintą į struktūrinius gabaliukus. Norime, kad tai jaustųsi ir esant arenos viduje, todėl vidiniai praėjimai traktuojami kaip kvartalo gatvelių ir alėjų tęsiniai.“
S. Kuncevičiui nedidelį nerimą kelia aplinkinių gatvių tinklas, kiek apsunkinantis pėsčiųjų ir, ypač, automobilių srautų išskaidymą masinių renginių stadione metu, nors parkavimo problemų pačioje teritorijoje neturėtų būti (po visa teritorija planuojama įrengti dviaukštę požeminę automobilių aikštelę).
„Yra tokių tipų stadionai, į kuriuose ateinama, o ne atvažiuojama. Nieko blogo tame nematau. Sovietmečiu į stadioną niekas nevažiuodavo, tad gal ir XXI a. galima manyti, kad į stadioną galima ateiti, o ne atvažiuoti, nors mes jau įpratę masinių renginių vietas apstatyti automobiliais. Šiokio tokio nerimo dėl aplinkinių gatvių išties yra“, – pripažįsta konkursą laimėjęs architektas.
Greičiau nei Šeškinėje?
Įdomu tai,kad laimėjusiame projekte visiškai nefigūruoja tik gyvenamosios paskirties pastatai.
„Mes aiškiai deklaruojame, kad visą teritoriją įsivaizduojame viešosios paskirties – alėjos, bulvarai, komercinės, reprezentacinės patalpos, firmų atstovybės ir t.t. Gyvenamoji funkcija išlieka, bet ji „pakelta“ aukščiau trečio aukšto, tai yra, gyvenamieji apartamentai numatyti tik viršutiniuose aukštuose“, – teigia S. Kuncevičius.
Maždaug prieš trejus metus drąsią teritorijos plėtros viziją pateikęs lietuvių kilmės italas Massimiliano Fuksas siūlė kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus nugriauti, o jų vietoje statyti dangoraižius. Tuo tarpu S. Kuncevičius tikina, kad jo su kolegomis parengtas projektas be Koncertų ir sporto rūmų, kurie kažkada pagaliau turėtų virsti Kongresų rūmais – tiesiog neįmanomas.
Užsakovo derybos su konkurso laimėtoju dėl projekto įgyvendinimo tik prasideda. ŪBIG projektų vadovas Gediminas Paviržis sako, kad įdomių minčių pateikė ir kiti konkurso dalyviai, todėl ir jų kai kuriais urbanistiniais sprendimais gali būti pasinaudota.
Dabar savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ laukia detalaus plano ruošimas. G. Paviržis tikisi, kad šis darbas bus baigtas iki vasaros, ir birželį ar liepos mėnesį planas bus patvirtintas miesto taryboje. Vėliau prasidės projektavimo darbai, užtruksiantys maždaug pusmetį.
„Manome, kad apie statybas bus galima pradėti kalbėti jau kitų metų pirmajame ketvirtyje“, – teigia G. Paviržis.
ŪBIG projektų vadovas šypteli paklaustas, ar realu, kad „Žalgirio“ stadionas atgims anksčiau nei bus įgyvendintas nuolat stringantis Nacionalinio stadiono projektas. Pirmąjį stadiono Šeškinėje statybos etapą ketinama baigti iki 2009 m. birželio 25 dienos. Tai yra, stadionas turi būti paruoštas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginiams.
„Kol visiškai baigs nacionalinio stadiono statybas, galime ir pasivyti. Rungtyniausime“, – šypsosi G. Paviržis.
Pasak jo, sprendimas nacionalinį stadioną statyti Šeškinėje išties buvo teisingas.
„Kuris stadionas bus nacionalinis, rinkosi ne ŪBIG, o savivaldybė. Dabartinėje „Žalgirio“ stadiono teritorijoje neįmanoma įrengti stadiono pagal olimpinius standartus, kadangi trūksta vietos, o juk turi būti įrengti ne tik bėgimo takai, bet ir atsarginė aikštė. Tas argumentas nulėmė ir manau, kad pasirinkimas buvo teisingas“, – teigė G. Paviržis.
G. Paviržis sako, kad sprendimą, ar keisti atsinaujinusio stadiono pavadinimą savininkai ko gero paliktų visuomenei: “Manau, šeimininkai neprieštarautų, jei pavadinimas liktų – „Žalgirio“. Juk tai istorija.”
Publikuota
Loading ...