Sportskeleton.com

Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės ir Maskvos CSKA saugas Deividas Šemberas išrinktas geriausiu 2005 m. Lietuvos futbolininku. 27 metų D. Šemberas sako, atostogų metu negalįs nė pažiūrėti į futbolo kamuolį ir į rankas mieliau ima teniso raketę. Iš Austrijos kalnų su šeima grįžęs futbolininkas sutiko pasidalinti mintimis apie praėjusius metus.

- Kokie jums buvo 2005 metai?

- Aš manau, kad, kalbant apie sportinę karjerą, praėjusieji metai man buvo patys geriausi. Asmeniniame gyvenime didelių permainų neįvyko. Visi artimieji sveiki, todėl taip pat viskas gerai. Metais esu patenkintas.

 - Esate išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Kiek netikėtas ir reikšmingas jums šis titulas?

 - Neteikiu tam didelės reikšmės, todėl sužinojęs sureagavau labai ramiai. Taip, malonu. Ačiū. Mano įsitikinimu, geriausias paskutinio dešimtmečio Lietuvos žaidėjas yra Edgaras Jankauskas. Aš turiu savo požiūrį į futbolą, kuris gali skirtis nuo žurnalistų, trenerių, kitų specialistų nuomonės. Jie šįkart išrinko mane.

 - CSKA vadovai, bendraklubiai pasveikino?

 - Taip, gavau sveikinimą iš klubo vadovybės, tačiau dabar visiems atostogos ir ne tai visiems rūpi. Per atostogas daug kas neskaito sporto laikraščių, nori kuo toliau nuo futbolo pabūti ir pailsėti.

 - Ką rinktumėte geriausiu pasaulio žaidėju?

 - Šią dieną, kaip ir dauguma, savo balsą atiduočiau už Ronaldinho. Bent jau praėjusiais metais jis tikrai buvo geriausias.

- CSKA metai taip pat buvo sėkmingi. Kokios prežastys tai lėmė?

 - Visų pirma didelis klubo vadovybės ir trenerių darbas. Aišku, daug padėjo žaidėjų tikėjimas, kad galime tai padaryti. Tai ir davė savo vaisių. Kalbu ne tik apie UEFA taurę. Laimėjome labai sunkų šalies čempionatą. Tapti čempionais Rusijoje išties labai sunku. Visi varžovai žaisti su mumis išeidavo norėdami įrodyti, kad jie gali žaisti su UEFA taurės laimėtojais ir nebūti blogesni. Varžovams tai paprastai būdavo geriausios sezono rungtynės. Mes žinodavome, kad jie išeis parodyti visko, ką gali, ir netgi daugiau. Futbole tai yra normalu. Juolab, kad yra premijavimo sistemos, kurios taip pat turi įtakos varžovo nusiteikimui rungtynėms.

- Ar galite išskirti įsimintiniausias metų rungtynes?

 - Man visada labai malonu laimėti prieš “Spartak”. Tai viena geriausių komandų Rusijoje, turinti daugiausia sirgalių, kelianti didžiausią ažiotažą Rusijos futbole. Žaisti su tokiomis komandomis visada malonu. Per ketverius metus nesame jiems pralaimėję – arba laimime, arba lygiosios. “Spartak” kitą sezoną tikrai pretenduos į pirmą vietą ir konkuruoti bus tik sunkiau.

 - Kodėl šiemet CSKA nepasisekė UEFA taurės turnyre?

- Po tokio sunkaus sezono, kai per 10 mėnesių – pradėjom vasarį, baigėm gruodį – sužaidi daugiau nei 60 oficialių rungtynių, įskaitant rinktinės varžybas, yra tikrai nelengva. Visų pirma – psichologiškai. Nes visos mintys sukosi tik apie poilsį, atostogas. Aišku, bandydavau save pasąmonėje įtikinti, kad reikia laimėti, kad reikia tęsti, bet ne visada tai pavykdavo. Taip jau įvyko, bet niekas iš to tragedijos nedarė. Mūsų tikslas – kitų metų Čempionų lyga, o ne UEFA taurė, ir mes tam ruošiamės. Be abejo, negalima sakyti, kad UEFA taurė buvo nereikalinga, bet šįkart ji – antraeilė.

 - Rusijoje žaidžiate aštuonerius metus. Nesinori permainų?

 - Man patinka Rusijoje, pripratau. Tai, kas kalbama apie Rusiją, ne visada atitinka Maskvos gyvenimą. Maskva ir Rusija, sakykime taip – yra atskiros valstybėlės. Be to, man patinka dirbti su šia komanda, žaidėjais, treneriais, vadovybe. Mane viskas tenkina ir nelabai norėčiau kažką keisti. Nesu jaunas žaidėjas, kuris trokštų ieškoti laimės Europoje. Juolab, kad dabar, jei nori žaisti Europoje, reikia važiuoti į “topines” komandas, nes vidutiniokėse tokių sąlygų kaip Rusijoje negausi. Dar turiu dvejų metų kontraktą, tad norėčiau ateitį susieti su šia komanda.

 - Vis dėlto Rusijos klubai kol kas negali prilygti geriausioms Ispanijos, Anglijos komandoms…

 - Kol kas dar negali, bet tempiasi, tempiasi… Galbūt po kelių metų jau galės prilygti. Anksčiau Čempionų lygoje esame žaidę ir su “Chelsea”, ir su “PSG” – viena geriausių Prancūzijos komandų, su “Porto” ir kitomis komandomis. Negaliu pasakyti, kad varžovai buvo smarkiai pranašesni, o kai kada ir visai nenusileidom. O juk tuomet nelabai pasitikėjome, buvome mažiau žaidę tarptautinėje arenoje. Dabar žinome kitų komandų jėgą ir suprantame, kas tai yra. Manau, šiandien Čempionų lygoje galime žaisti kaip lygūs su lygiais. Aišku, su tokiais klubais kaip “Barcelona”, “Arsenal”, “Chelsea”, kurie diktuoja futbolo madas Europoje, konkuruoti sunku. Šios komandos geresnės už mus, bet vargu, ar gali kuo nors nustebinti.

- Kaip pasikeitė Rusijos čempionatas nuo tada, kai pirmą kartą čia atvykote?

 - Labai smarkiai pasikeitė. Tiesiog akyse iššaugo ne tik žaidėjų meistriškumas, bet ir klubų vadybos profesionalumas, susidomėjimas futbolu. Rusijos čempionato rungtynes tampa vis įdomiau žiūrėti. Daug lemia pinigai, kurių įtaka sportui apskritai labai didelė. Taip pat ir Lietuvoje. Matau, kad šiais metais Lietuvos futbole atsirado naujų rėmėjų, o mūsų futbolui tai bus tik į naudą. Futbolas – brangi sporto šaka ir be finansavimo pakelti jo lygio neįmanoma. Norėdamas kažką gauti, turi investuoti. Aš esu optimistas, todėl matau tik gera. Ydų Lietuvos futbole, be abejo, yra daugiau nei Rusijos futbole, tačiau tai yra normalu, nes skirias lygiai.

 - Lietuvos rinktinė 2006 m. Pasaulio čempionato atrankos ciklą prieš dvejus metus pradėjo labai sėkmingai, tačiau praėjusiais metais labai nesisekė. Kodėl?

 - Kiekvienais metais keliami maksimalūs tikslai, tačiau manau, kad mums anksti žaisti pasaulio čempionate. Apie komandos spragas nenoriu kalbėti, tai trenerių kompetencija.

 - Treneris Algimantas Liubinskas žada gerus kito atrankos ciklo rezultatus. Ką jūs manote?

 - Treneris turi būti optimistas. Jis privalo užkrėsti žaidėjus idėja, o žaidėjai ją praryti ir stengtis įgyvendinti. Labai daug kas priklausys nuo burtų. Pavyzdžiui, Rusija praėjusiame cikle neišėjo iš savo grupės ir tai tikrai yra neatleistina. Kad mes neišėjome, manau, nieko blogo, nes mūsų grupė buvo žymiai stipresnė negu Rusijos. Tai akivaizdu.

 - Kokį įspūdį palieka jaunimas, besibeldžiantis į rinktinės duris?

- Jaunimas, bent jau tas, kuris atėjo praėjusiais metais, tikrai yra perspektyvus. Aš patenkintas, kad Lietuvoje yra auganti pamaina. Manau, kad toks žaidėjas kaip Mantas Savėnas tikrai neužsibus Lietuvoje ir jam negalima užsibūti. Jei jis šiais ar kitais metais neišvažiuos į užsienį, tai netrukus jis pradės ne progresuoti, o regresuoti. Visi nori tokį futbolininką išlaikyti, bet jam Lietuvoje greitai nebus ką veikti. Džiugu, kad yra tokių žaidėjų kaip Mantas, gaila tik, kad jų nedaug.

 - 1994 m. dalyvavote pasaulio čempionate JAV. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte.

 - Dalyvavau, bet ne kaip žaidėjas, o kaip “Fair Play” vėliavos nešėjas. Buvo organizuotas konkursas ir aš jį laimėjau, vienintelis iš Lietuvos. Gerai prisimenu rungtynes. Tai buvo mačas tarp Brazilijos ir Kamerūno. Stovėjau šalia tokių žaidėjų kaip Dunga, Bebeto, Romario. Tas vaizdas dar šiandien iškyla prieš akis. Tiesa, niekada nesirgau už Braziliją. Labiau palaikau Europos komandas, kurios yra artimesnės, nors brazilų futbolas imponuoja.

 - Ar ketinate vykti į Vokietiją stebėti 2006 m. pasaulio čempionato?

 - Per čempionatą atostogausime, laiką greičiausiai praleisiu su šeima, atsiribojęs nuo futbolo. Aišku, per televiziją žiūrėsiu, bet į Vokietiją nevyksiu. Man užtenka aukšto lygio futbolo. Kaip žiūrovas futbolo stadionuose lankausi retai. Kartais nueinu į “Dinamo” rungtynes, nes tai yra man artima komanda – vis dėlto keturis sezonus ten praleidau. Be to, stadionas netoli nuo ten, kur gyvenu, tad kai būna įdomios varžybos kartais nueinu.

 - Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

 - Į Lietuvą grįžtu tik dėl rinktinės reikalų arba per atostogas. Žmona pas mane dažniau atvažiuoja. Kai grįžtu į rinktinę, laiką aukoju tik rinktinei, kai grįžtu atostogų, nenoriu matyti jokio futbolo kamuolio ir laiką praleidžiu su šeima.

 - Koks jūsų santykis su kitomis sporto šakomis?

 - Mėgstu tenisą. Sportinę formą reikia palaikyti, negali nieko nedaryti. Dabar kiekvieną dieną žaidžiu tenisą, turiu trenerį. Noriu įgyti daugiau šios sporto šakos įgūdžių. Tai labai tinkamas sportas savo malonumui. Patinka ir krepšinis, juk esu lietuvis. Kaip tikras vilnietis sergu už Vilniaus “Lietuvos rytą”. Per atostogas kartais pavyksta nueiti į varžybas. Be to sezono pabaigoje Maskvoje būna daugiau ne sportinio pobūdžio, o psichologinio išsikrovimo trenituotės, per kurias su komandos draugais dažnai žaidžiame krepšinį. Turime savo sporto salę. Aišku, lietuvių krepšinis nuo rusiško labai skiriasi – ten jis labiau panašus į regbį nei į krepšinį. Mūsų komandos rusai žaisti krepšinio nelabai moka. Legionieriai? Kas iš krepšinio šalies, tas gerai ir žaidžia. Pavyzdžiui, su serbu Milošu Krasičium labai įdomu žaisti, nes jis žino taisykles ir pagal jas žaidžia. Be to, gerai žaidžia. O yra tokių, kurie paima kamuolį ir bėga su juo per visą aikštę. Iš tiesų, nėra svarbu, kaip kas žaidžia. Per tokias treniruotes tiesiog daug prisijuokiam, o tai ir yra didžiausia nauda.

 - Ar domitės kitų Lietuvos sportininkų pasirodymais?

 - Pasižiūriu Žydrūno Savicko pasirodymus, nes Rusijoje dažnai rodo galiūnų varžybas. Pasidžiaugiu jo laimėjimais. Pamatyti kitus sportininkus yra sudėtingiau, tačiau apie juos skaitau spaudoje, internete.

- Ar įsivaizduojate, ką veiksite po 10-20 metų?

 - Esu sutelkęs dėmesį į dabartinę savo veiklą. Geriau vieną darbą daryti gerai, nei kelis nevykusiai. Minčių visokių yra, bet rimtai kol kas negalvoju ir nebandau jų įgyvendinti.

- Ar kaip nors prisidedate prie žmonos Agnės dainininkės karjeros?

 - Žmona daro savo karjerą, aš savo. Ji puikiai viską daro ir be manęs, aš jai nereikalingas, siekiant tų tikslų, kurių ji užsibrėžė.

 - Jūsų muzikiniai skoniai labai skirtingi?

 - Aš lietuviškos muzikos beveik neklausau. Tik Andrius Mamontovas patinka, o visa kita… susilaikysiu nuo komentarų. Madonna ir Robbie Williamsas yra mano idealai muzikoje, taip pat Depeche Mode.

Publikuota