Co Korenas: “Šiauliai nėra pasirengę”
pirmadienis, 15. spalis 2007
Surengti 2013 metų Pasaulio žaidynes nori beveik dvi dešimtys pasaulio miestų, tarp jų – ir Šiauliai. Dalis kandidatų jau gavo neigiamą atsakymą. Šiaulių miesto Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Petraitis patikino, kad šiauliečiai vis dar kandidatų sąraše.
Tuo tarpu Tarptautinės pasaulio žaidynių asociacijos (IWGA) generalinis sekretorius olandas Co Korenas leido suprasti, kad Saulės miestas didelių vilčių neturėtų puoselėti. 2009 m. pasaulio žaidynės vyks Kaosiunge, Taivane, o 2013 m. žaidynių šeimininkas turėtų paaiškėti lapkritį. Realiausiais pretendentais laikomi Sankt Peterburgas (Rusija) ir Kijevas (Ukraina).
– Gerbiamas C. Korenai, kas Šiauliams labiausiai kiša koją kovojant dėl teisės organizuoti Pasaulio žaidynes?
– Pasaulio žaidynės sutraukia daugiau nė 4 tūkst. dalyvių ir oficialių asmenų. Būtina ne tik turėti reikalavimus atitinkančias sporto bazes, bet ir užtikrinti apgyvendinimą minėtam kiekiui dalyvių. Kai kurioms sporto šakoms, priklausančioms tai pačiai federacijai, žaidynėse atstovauja keli šimtai sportininkų, ir jie visi turi būti apgyvendinti tame pačiame viešbutyje. Mieste turi būti maždaug 13-15 viešbučių, kuriuose būtų galima išskirstyti delegacijas. Be to, visi viešbučiai ir sporto objektai turi būti kuo mažesniu atstumu vieni nuo kitų, kad būtų patogu ir sportininkams, ir žiūrovams.
Mes šiauliečiams paaiškinome, kad jų mieste ši situacija yra problemiška. Jie tai suprato, todėl bandė ieškoti naujų sprendimų, tačiau kol kas iki visiško reikalavimų įgyvendinimo – labai toli.
– Ar Lietuvos kandidatūra būtų stipresnė jei būtų buvęs pasirinktas kitas miestas?
– Ko gero. Pasaulio žaidynės mielai atvyktų į Lietuvą, šią jauną mūsų asociacijos šalį. Žinome, kad Vilnius, jūsų sostinė, turi keletą didelių krepšinio arenų, tinkamų dideliems tarptautiniams renginiams, ir su apgyvendinimu šiame mieste ko gero viskas būtų gerai. Bet Pasaulio žaidynių mastas, manau, šiai dienai yra per didelis tokiam miestui kaip Šiauliai. Galbūt pats miestas nėra mažas, bet infrastruktūros resursai, kuriuos turi, Pasaulio žaidynėms yra per maži. Kita vertus, turiu pastebėti, kad šiauliečių aktyvumas siekiant atvežti tokį didelį sporto renginį į savo miestą yra labai sveikintinas.
Esu keletą kartų buvęs Rygoje, Latvijoje, Lietuvoje ne, bet esu susidaręs įspūdį, kad Lietuvoje žmonės yra artimi sportui, jis yra plačiai nušviečiamas žiniasklaidoje ir nebūtų didelių problemų reklamuojant renginį. Sudėtingiausia – rasti tinkamą vietą tokiam renginiui.
Tai, kad Šiauliai yra Lietuvos provincija, nėra problema, mes labai norėtume, kad Šiauliai galėtų organizuoti didelį sporto renginį, tačiau kol kas šis miestas nėra tam pasiruošęs. Galbūt šįkart nepavyks, bet ateityje – kodėl ne?
– Vyrauja nuomonė, kad olimpinis sportas yra tarsi aukštesnio lygmens nei neolimpinis. Ar tai teisinga?
– Visiškai ne. Su tuo sutinka ir pats Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC). IOC neįtraukia tų sporto šakų ne todėl, kad jie jas laiko žemesnio lygio, bet todėl kad IOC ir taip jau yra labai išsiplėtęs, ir tiesiog negali visko aprėpti. Aš nesakyčiau, kad olimpinės sporto šakos sportinės kokybės prasme yra aukštesnio lygio nei sporto šakos, įtrauktos į Pasaulio žaidynių sąrašą. Ir tie atletai, kurie praktikuoja neolimpines sporto šakas, nėra žemesnio lygio, jų atliekamas darbas nėra mažesnis.
Vienintelis skirtumas tas, kad olimpinis sportas turi olimpines žaidynes, kurios yra labai sėkmingai sukomercintos, o tai garantuoja kur kas didesnes finansines išgales. Jie gali kur kas daugiau investuoti į tų sporto šakų vystymą. Šioje skalėje Pasaulio žaidynės nusileidžia, bet tai nereiškia, jog neolimpinis sportas yra ne toks profesionalus.
– Tačiau ko gero visų į Pasaulio žaidynes įtrauktų sporto šakų federacijos svajoja vieną dieną pakliūti į olimpinį sąrašą.
– Yra sporto šakų, kurios iš pradžių buvo Pasaulio žaidynių sąraše ir vėliau tapo olimpinėmis, bet IWGA tikslas nėra nutiesti joms kelią į olimpines žaidynes. Be abejo, sporto šakos, pavyzdžiui, virvės traukimas, yra pripažįstamos IOC, ir šių šakų federacijos siekia tapti olimpinėmis, tačiau mūsų tikslas nėra pastūmėti jas į olimpinį sąrašą. Mes norime, kad Pasaulio žaidynės turėtų savo vertę, o nebūtų tiesiog kaip pakopa į olimpines žaidynes.
– Su kokiomis didžiausiomis problemomis šiandien susiduria neolimpinis sportas?
– Didžiausia problema yra ta, kad sporto žiniasklaida, ypač televizija, kreipia dėmesį tik į olimpinį sportą. 90 proc. sporto transliacijų per TV sudaro olimpinis sportas, ir tik labai maža dalis tenka neolimpiniam sportui. Mes susiduriame su rimtomis problemomis siekdami, kad neolimpinis sportas taip pat atsidurtų TV ir visos žiniasklaidos dėmesio centre. Kiekvienos sporto šakos atstovai patvirtins, kad pritraukti žiniasklaidą, įtikinti, kad šis sportas yra ne mažiau įdomus ir ne mažiau profesinalus nėra lengva.
Pasaulio žaidynės yra aplankiusios nemažai pasaulio miestų, ir žmonės tuose miestuose buvo ne mažiau laimingi nei tie, kurie savo miestuose matė olimpines žaidynes. 2005 m. žaidynės, vykusios Duisburge, buvo gan gerai nušviestos tarptautiniu mastu, bet lyginant su olimpinėmis žaidynėmis – tai labai maža. Todėl kai Pasaulio žaidynių dalyviai grįžta namo, jų artimieji negali pasigirti, jog matė juos per televiziją.
– Ar ši situacija gerėja?
– Taip. Jei prisimintume 1981 m., kai buvo pradėtos rengti Pasaulio žaidynės, net patys miestiečiai nežinodavo, kas jų mieste vyksta. Dabar Duisburge buvo milijonai žmonių, įsitraukusių į renginį. Tai geri signalai. Per pastaruosius penkerius metus šį darbą smarkiai palengvino internetas, bet vis tiek, siekiant didesnės sėkmės, reikalinga labai didelė kampanija.
Publikuota
