Atėjo laikas būti pirmiems?
sekmadienis, 3. rugpjūtis 2008
„Požiūris „svarbu dalyvauti” iš pagrindų yra neteisingas. Nėra svarbu tik dalyvauti”, – sakė į olimpines žaidynes po 12 metų grįštantis Rimas Kurtinaitis, vienas iš rinktinės trenerių.
Olimpinis krepšininkų kelias toks: penkios rungtynės grupėje, pats negailestingiausias etapas – ketvirtfinalis bei sėkmės atveju – pusfinalis ir finalas. Grupėje šešios komandos, į kitą etapą patenka keturios. Mažiausias galimybes žengti toliau iš mūsų grupės, be abejo, turi Iranas, tuo tarpu likusios penkios komandos – Lietuva, Argentina, Kroatija, Australija, Rusija – dėl teisės žaisti ketvirtfinalyje kovos išties rimtai.
YPATINGA RINKTINĖ
Lietuvos rinktinė per metus beveik nepasikeitė. Tas pats treneris, sudėtyje – vos keli pasikeitimai. Tai džiugi žinia dėl to, jog leidžia tikėtis – komanda susižaidusi. Bloga – nes norėjosi sulaukti svarbiausių pokyčių: sėkmingos Žydrūno Ilgausko dramos pabaigos ir pagaliau į rinktinę sugrįžusio Arvydo Macijausko.
Prieš metus – Ramūno Butauto debiutas, dėl to rinktinės galimybės buvo vertinamos atsargiai. Nors entuziazmo netrūko, o į stovyklą suvažiavo tikras žvaigždynas, abejonių buvo. Ar bent nežinomybės. Ją dar labiau sustiprino daugiau nei netikėtas pralaimėjimas švedams pirmose kontrolinėse rungtynėse, spragų netrūko ir kituose susitikimuose.
Šiemet – kitaip. Nors laiko pasiruošimui žaidynėms nebuvo daug, rinktinė draugiškų rungtynių ciklą pradėjo nesvetingai triuškinančiomis pergalėmis prieš Baltarusiją ir Islandiją. Visuomenės pasitikėjimas rinktine didžiulis, ambicijų neslepia ir patys rinktinės žaidėjai bei treneriai. Ketvertukas – toks tikslas įvardijamas oficialiai, žemesnės nei ši vieta Lietuvos krepšinio rinktinė olimpinėse žaidynėse nėra užėmusi. Priežasčių, kodėl šiemet turėtų būti kitaip, tiesiog nėra. Maža to, rinktinės stovykloje kartas nuo karto buvo galima išgirsti ir išsprūstančius – „galbūt atėjo laikas parsivežti auksą?”
„Džiaugiuosi, kad mes su Ramūnu Butautu esame panašaus charakterio. Visą gyvenimą sau kėliau aukščiausius uždavinius ir bandžiau jų siekti. Požiūris „svarbu dalyvauti” iš pagrindų yra neteisingas. Nėra svarbu tik dalyvauti. Žmonės į tave žiūri, žmonės laukia, žmonės tikisi. Juk maloniau žvelgti į nugalėtoją nei į pralaimėtoją. Man nepriimtini filosofiniai pamąstymai, kad esame maža tauta ir mums daug nereikia… Galbūt žemėlapyje esame maža šalis, tačiau krepšinyje esame didelė valstybė. Manau, visi rinktinės žaidėjai ir treneriai tą supranta, todėl mes siekiame aukščiausių apdovanojimų. Nenoriu, kad atrodytų, jog giriamės, tačiau mes to norime, o ar pasiseks – pažiūrėsime”, – sakė vienas rinktinės trenerių Rimas Kurtinaitis.
R. Butauto rinktinė ypatinga. Galbūt tokia rinktinė, kokia ji yra dabar, buvo tik 2003 metais, kai Švedijoje iškovojo Europos čempionato auksą. Tai rinktinė, kurioje žaidimu ir role mėgaujasi kiekvienas žaidėjas. Vlado Garasto laikų rinktinėje buvo per daug akivaizdi takoskyra tarp veteranų ir jaunimo, ant Jono Kazlausko pečių gulo sunki kartų kaitos našta, būsimosios žvaigždės tuomet tik brendo kaip lyderiai, Antanas Sireika po sėkmingo debiuto Stokholme vėliau nesugebėjo išvengti ir išspręsti krizių. Atmosfera R. Butauto kapeloje kol kas – ideali.
Tiesa, nerimo naktų treneriams teko ir dar teks patirti. Pirmiausia – dėl krepšininkų sveikatos būklės, kuri mažinti krūvius pastaraisiais mėnesiais vertė daugiau nė pusę rinktinės. Darjušas Lavrinovičius į stovyklą atvyko po stuburo oprecijos, Rimantui Kaukėnui po sausį atlikto kelio operacijos progonozės šnabždėjo, kad olimpines žaidynes jis tiesiog gali pamirtši. Treniruočių stovykloje Ispanijoje nugarą ėmė mausti Ramūnui Šiškauskui ir Dariui Songailai. Susižeidę buvo Marijonas Petravičius, Jonas Mačiulis ir Simas Jasaitis.
SKAIČIAVIMŲ NEBUS?
Kuo olimpinis turnyras skiriasi nuo Europos čempionato, kuriame Lietuva pernai laimėjo bronzos medalius? Europiečiai mėgsta priekaištauti, kad Senajam žemynui prestižiniame turnyre skiriame per mažai vietų, kurias užima pernelyg silnos Azijos ar Afrikos komandos. Tiesa, papildomos atrankos turnyras šiemet viską sudeliojo į „savo” vietas – visus tris paskutinius kelialapius iškovojo Europos komandos (Kroatija, Graikija, Vokietija).
Svarbiausias skirtumas – olimpiniame turnyre žais FIBA reitingo lyderės Argentina ir JAV. Pagrindinis žaidimos stiliaus skirtumas – daugiau atletiškumo, kurio, pirmiausia, įneša būtent šios dvi komandos.
Būtent argentiniečiai – pirmieji lietuvių varžovai olimpiniame turnyre. Pirmosios rungtynės visuomet svarbios, ypatingai psichologiškai – mėgsta kartoti treneriai ir žaidėjai. Tačiau turnyrine prasme paprastai nebūna lemiamos. Šįkart galima vertinti kitaip.
Jei Argentiną ir Lietuvą vadintume stipriausiomis A grupės komandomis, kas ko gero yra tiesa, ir realiausiomis pretendentėmis į grupės nugalėtojos vardą, galėtume pridurti, kad būtent rungtynės su Argentina labiausiai lems, ar lietuviams pavyks išvengti akistatos su amerikiečių NBA žvaigždynu iki pat finalo.
Jei amerikiečiai savo grupėje susitvarko su pagrindiniais konkurentais ispanais ir grupėje užima pirmą vietą, lietuviai, pralaimėję Argentinai ir, tarkim grupėje likę antri, su amerikiečiais, tikėtina, susitiktų pusfinalyje. Jei kaip niekad atsakingai į FIBA varžybas žiūrintys amerikiečiai grupės varžybose nesuklups, lietuviams, nenorint su amerikiečiais susitikti iki finalo, savo grupėje reiktų užimti pirmą arbą trečią vietą.
Tai tik galimybės, vargu, ar R. Butautas užsiims matematiniais skaičiavimais, varžovus rikiuodamas į „parankius” ir „neparankius”. Vis dėl to norėtųsi, kad olimpinis prakeiksmas, verčiantis rinktinę kaskart suklupti pusfinalyje, galiausiai išsisklaidytų. Pradedant Barselona, baigiant Atėnais – visose olimpinėse žaidynėse Lietuva suklpudavo pusfinalyje.
„Mes, nežiūrint į nieką, kiekvienose rungtynėse sieksime pergalės. Nenoriu skirstyti varžovus į silpnus ir stiprius, nes istorija pilna daugybės netikėtumų. Kiekvienoms rungtynėms ruošimės vienodai atsakingai ir kiekvienose rungtynėse sieksime demonstruoti geriausią žaidimą”, – sakė penktąją Lietuvos olimpinę krepšinio rinktinę į pergales vedantis Ramūnas Butautas.
Publikuota
