Sportskeleton.com

Švietimo mainų paramos fondas sporto federacijoms siūlo: jūsų sporto šakos treneriai gali vykti į stažuotes bet kurioje Europos sąjungos šalyje ir jums tai nekainuos nė cento. Federacijos purto galvą: „Mums to nereikia”. Kodėl?

 “Mokymosi visą gyvenimą” programos Leonardo da Vinči paprogramės mobilumo projektus Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) vykdo jau trečius metus. Šie mobilumo projektai – tai puiki galimybė sporto treneriams keistis turima patirtimi su užsienio specialistais, tobulinti praktinius gebėjimus, įgyti naujesnių teorinių žinių, užmegzti ilgalaikius bendradarbiavimo ryšius su užsienio partneriais ir t. t. Kelti profesinės kvalifikacijos ir įgūdžių vykstama į pasirinktą Europos sąjungos šalį – federaciją, klubą, sporto mokyklą ar kitą organizaciją. Mainų vizitas gali trukti nuo 1 iki 6 savaičių. Švietimo mainų paramos fondas apmoka visas kelionės, dienpinigių, apgyvendinimo, draudimo išlaidas, skirdamas vienkartines išmokas dalyviams. Tačiau Lietuva nebūtų Lietuva, jei ir idealioje situacijoje neišlystų problema. O problema paprasta – Lietuvos sporto federacijų tai tiesiog nedomina…

 PASYVUMAS. 2007 metų projektas jau visiškai įgyvendintas ir užbaigtas, jame dalyvavo 23 Lietuvos sporto treneriai, atstovę 6 sporto federacijoms. 2008 metų projektas dar tebevyksta, jame dalyvauja 26 treneriai iš 5 sporto federacijų ir klubų. Taigi, per dvejus metus šios programos dėka patirties užsienyje sėmėsi 49 treneriai. Deja, nepakankamai daug. LFSF projektų vadovė Agnė Kručkauskaitė tikina, kad kiekvienais metais teikdama naują projektą sąjunga susiduria su sunkiai paaiškinamu federacijų pasyvumu ir tiesiog nenoru dalyvauti programoje. „Galbūt tai baimė, nenoras prisiimti atsakomybę”, – stebisi A. Kručkauskaitė, pabrėždama, kad šie projektai nereikalauja jokio pačių federacijų finansinio indėlio. Į LSFS kvietimus dalyvauti 2009 m. projekte atsiliepė vos dvi federacijos, kitas… teko įkalbinėti. Paraiška, pateikta Švietimo mainų paramos fondui, šiuo metu yra vertinama ir jei bus gautas finansavimas, 2009 m. projekte dalyvaus 21 treneris vos iš 4 sporto federacijų. Be abejo, jų galėtų būti daugiau, mat jokių kvotų ar limitų, ribojančių trenerių dalyvavimą projekte, nėra. Kodėl federacijos nesinaudoja atvertomis galimybėmis, A. Kručkauskaitė tik spėlioja. „Galbūt įsivaizduoja, kad bus labai sunku tvarkyti dokumentus, nors visus dokumentus sutvarkome mes, federacijoms tereikia pristatyti čekius…” – teigia LSFS projektų vadovė.

BARJERAI. Viena iš galimų pasyvumo priežasčių – kalbos barjeras. Federacijos kenčia turėdamos labai retas jaunų trenerių gretas, o retas vyresnės kartos treneris moka anglų kalbą. Atsižvelgiant į tai, prieš išvykas yra organizuojami keturių užsiėmimų kalbos kursai, kurie gali bent šiek tiek pagelbėti treneriams, tačiau, pasak A. Kručkauskaitės, retas treneris į juos užsirašo. Kita vertus, problemos galima išvengti partnerių ieškant šalyse, kuriose galima susikalbėti rusiškai, pavyzdžiui, kaip tai padarė rankininkai, išvykę į stažuotę Estijoje. Vis dėlto Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF), kuri projekte dalyvauja antrus metus iš eilės, prezidentui Leonardui Čaikauskui sunku patikėti, pasyvumo priežastis slėptų trenerių nusiteikimas. „Manau, daugiausia nuo vadovų priklauso. Ne visos federacijos pakankamai veiklios, dauguma pernelyg dažnai besivadovauja principu „galime apsieiti, kam mums to reikia”. Bent jau žolės riedulio treneriai rodo išties labai daug noro. Kas nenorėtų nuskristi į Italiją ar Ispaniją stebėti geriausių pasaulio komandos treniruočių ir žaidimo, semtis patirties bendraujant su geriausiais treneriais? Tai – šaunus dalykas”, – teigia L. Čaikauskas.s

BE SUTRIKIMŲ. Žolės riedulininkai į projektą įsitraukė praėjusiais metais. Federacijai pavyko susitarti dėl seminaro Europos merginų U-21 čempionato Valensijoje metu, taigi 2008 m. vasarą į Ispaniją išvyko šeši Lietuvos žolės riedulio treneriai, tiesa, vienas – už federacijos lėšas. L. Čaikauskas teigia, kad ši viešnagė buvo naudinga ne tik patiems treneriams, bet ir Lietuvos merginų rinktinei, kuri tąsyk užėmė ypač aukštą 6 vietą ir iškovojo teisę dalyvauti pasaulio čempionate Bostone. „Treneriai ne tik dalyvavo seminare, bet ir pagelbėjo Lietuvos rinktinei. Su rinktine dirbo du treneriai, kiti – stebėjo varžovių žaidimą, pasiruošimą, ruošė planus ir analizes, todėl pasiekėme puikių rezultatų”, – dviem nušautais zuikiais džiaugėsi L. Čaikauskas. Pirmyn ir atgal treneriai skrido lėktuvu, gyveno tame pačiame viešbutyje, kuriame buvo apsisotojusios ir čempionato dalyvės, įskaitant Lietuvos rinktinę, gavo dienpinigių. „Ypač smagu tai, kad buvo garantutoas finansavimas be jokių sutrikimų”, – kalbėjo L. Čaikauskas, nesuprantantis kitų federacijų nenoru padėti treneriams praplėsti akiratį. 

PLEČIASI RATAS. L. Čaikauskas pranešimą apie šį projektą skaitė Europos žolės riedulio federacijos vykdomajame komitete ir sulaukė didelio kitų šalių susidomėjimo. Aktyviausiai iniciatyvos griebėsi italai, kibę rašyti programą ir planuojantys atvykti į stažuotę Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos žolės riedulio treneriai, dalyvaujantys šių metų projekte ir laukiantys finansavimo patvirtinimo, į Italiją ketina vykti liepos 19-26 d., tuomet Romoje vyks Europos moterų čempionatas. Nors tie patys treneriai programoje gali dalyvauti kad ir kasmet, L. Čaikauskas tikina, kad LŽRF stengsis, kad galimybę išvykti į stažuotę užsienyje pagal Leonardo Da Vinči mainų programą gautų kuo didesnis trenerių ratas. „Į Ispaniją vyko vieni, būtų gražu, kad šiemet į Italiją vyktų kiti treneriai. Norisi kuo labiau įtraukti provincijos miestelių trenerius. Rinktinių treneriai pasaulį pamato važinėdmi su rinktinėmis, tačiau reikia įvertinti nuopelną ir tų trenerių, kurie daug metų kantriai dirba provincijoje. Jiems nauja patirtis taip pat reikalinga”, – teigia L. Čaikauskas.

ILGALAIKIAI MAINAI. Lietuvos futbolo trenerių delegacija pagal Leonardo da Vinči mainų programą 2007 m. vyko į Šiaurės Glazgo koledžą Škotijoje. „Domėjomės futbolininkų ir trenerių rengimu, lankėmės „Celtic” ir „Rangers” klubų treniruočių bazėse bei akademijose. Tai buvo įdomu ir naudinga, tačiau mūsų nedomino vienkartinis projektas, todėl nutarėme pratęsti projektą, drauge su škotais parengdami ilgalaikę mainų programą. Mes pratęsėme mainus federacijos iniciatyva”, – pasakojo Kauno futbolo akademijos direktorius Robertas Statkevičius. Jau po pusmečio škotai atvyko į Kauną, lankėsi akademijoje, treniruotėse, įvairiose varžybose. „Kiekviena nauda yra pamatuojama. Kiekvienas informacijos gavimas yra naudingas. Gali atvažiuoti žmogus iš užsienio ir paskaityti paskaitą, tai irgi yra vertinga, tačiau kai turi galimybę visą savaitę bendrauti su specialistais, iš arti stebėdamas praktinę veiklą, tai yra, tarsi pats paliesdamas visus procesus, kai gali savo darbo metodus palyginti su kitų darbo metodais, ypač tų specialistų, kurie yra pasiekę daugiau, nauda tampa žymiai didesnė. Galbūt ne viską, ką treneriai išvydo Škotijoje, galima pritaikyti Lietuvoje, tačiau treniruočių planavimo srityje pasisėmėme tikrai daug”, – sakė R. Statkevičius. Naujuose LFF planuose – ieškoti naujų partnerių ir užmegzti trikampius ryšius, bendradarbiaujant ne tik trenerių, bet ir teisėjų ar pačių žaidėjų ruošime.

GALIMYBĖS. Kaip ir L. Čaikauskas, R. Statkevičius tikino, kad kam jau kam, bet patiems treneriams noro pasižvalgyti po pasaulį tikrai netrūksta, ir organizacijų pasyvų dalyvavimą projekte siejo su pastangų, mezgant tarptautinius ryšius, stoka. „Mes su trenerių enttuziazmo problema visiškai nesusiduriame, – teigė R. Statkevičius, suabejojęs, ar išties gali taip būti, kad kitų sporto šakų treneriai nesidomėtų galimybėmis pasisemti patirties užsienyje. – Galbūt tik atrodo klaidingai, manau, patys treneriai veržiasi į tokias stažuotes, aišku, jei tik neriboja finansai, juk už savo pinigus retai kur nuvažiuosi. Bet jei tik sudaromos galimybės, norinčiųjų atsiranda pakankamai didelis skaičius, bent jau futbole. Tuomet pasirodo, kad ir kalbos barjeras nėra jau toks didelis, kad užsienio kalbas moka pakankamai daug trenerių. Manau, treneriai to nori, tik reikia juos užvesti ant kelio ir galimybių”.

RYŠIAI. „Pagrindinė problema – ryšių užmezgimas. Nepaskambinsi į bet kurį klubą ar organizaciją ir nepasakysi: „Priimkit, atvažiuojam”. Ryšiai atsiranda su laiku, reikalingas įdirbis, – pirštu į pagrindinę priežastį, kodėl Leonardo da Vinči mainų programa nesulaukia didelio sporto organizacijų dėmesio, duria R. Statkevičius. – Dabar aš jau galiu paskambinti į Škotiją, pasakyti, kad atvažiuojam, ir mus priims ištiestom rankom. Tačiau tie ryšiai neužmezgami per vieną dieną”. Pasak Kauno futbolo akademijos direktoriaus, net vykdant vietinius projektus ne visuomet būna paprasta rasti partnerių. „Federacija ir akademija organizuoja projektus Lietuvos mastu ir galiu pasakyti – partnerių išties sunkoka rasti. Vieni galime daryti, bet jei nori pritraukti dar bent vieną socialinį partnerį, paieška neretai tampa problematiška”, – lietuvių nenoru bendradarbiauti stebisi R. Statkevičius. LFF viena iš aktyviausiai tarptautinius ryšius plėtojančių federacijų Lietuvoje. Tam didelės įtakos turi ne tik savarankiška iniciatyva, bet ir UEFA politika, didelį dėmesį kreipianti mažiau išsivysčiusių šalių įtraukimui į tarptautinius projektus, kurių po UEFA skėčiu tikrai netrūksta. Neseniai 11 trenerių grįžo iš Maskvos, kur stebėjo „Spartak” ir „Lokomotiv” rungtynes, prieš tai taip pat 11 jaunimo komandų trenerių viešėjo Bratislavoje, o grupė masinio futbolo organizatorių patirties sėmėsi Norvegijoje. Maždaug prieš savaitę trys treneriai grįžo iš stažuotės Anglijos klube „Fulham”.

REIKIA DIRBTI. LŽRF prezidentas L. Čaikauskas antrina R. Statkevičiui. „Popierizmas išties neeilinis, reikia daug dokumentų paruošti, tikrai darbo yra. Be to, kadangi projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai, Briuselis programos vykdymą labai griežtai kontroliuoja, yra įvesta daug saugiklių, kad žmonės Leonardo da Vinči programa nepasinaudotų tarsi galimybe išvykti į poilsinę keliones. Bet reikia dirbti. Kas padarė, tas padarė – padarėmes mes, padarė rankininkai, sportinių šokių federacija, tai yra, tos federacijos, kurios turi tarptautinio bendradarbiavimo patirties”, – dėstė L. Čaikauskas. „Galbūt federacijose turi būti atskiri skyriai ar bent atskiri žmonės, kurie tuos darbus galėtų dirbti, – panašiai kalbėjo R. Statkevičius. – Ryšių užmezgimas, programų rašymas, organizavimas – išties yra sunkiausia dalis, bet mums ganėtinai lengvai tai gaunasi. Ko gero todėl, kad futbolo federacijoje yra toks skyrius, kuris rūpinasi tarptautiniais ryšiais, kitoms federacijoms galbūt tiesiog fiziškai sunku tai daryti”. „Tarptautiniai ryšiai – didelė mūsų bėda. Deja, dauguma federacijų nėra susibendravusios su kitų šalių organizcijomis. Galbūt tai nėra nesugebėjimas, gal tiesiog – nenoras tai daryti”, – pridūrė L. Čaikauskas. Beje, projekte gali dalyvauti visi pagal darbo sutartis dirbantys treneriai, todėl sporto organizacijos – klubai, mokymo įstaigos – įsitraukti į programą gali nepriklausomai nuo to, ar susidomėjimą projektu rodo sporto šakos federacija.