4 klausimai Laurai Asadauskaitei
antradienis, 17. vasaris 2009
25-ąjį gimtadienį šį mėnesį švęsianti penkiakovininkė Laura Asadauskaitė, Pekino olimpinių žaidynių dalyvė, yra baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, o Mykolo Romerio universitetas šiuo metu studijuoja Europos sąjungos politiką ir adminstravimą.
- Būti sportininku-studentu – su kuo tai labiau susiję: su papildoma našta, krūviais, dėl kurių tampa sunku suderinti sportą ir studijas, ar vis dėlto su nuolaidomis ir privilegijomis, kurios studijų procesą padaro lengvesnį nei paprastiems studentams?
- Tai yra krūvis. Taip, pirmiausia – tai yra krūvis. Labai sunku suderinti sportą ir studijas, nors, be abejo, įmanoma. Kiti atideda, meta, tačiau mums sudarytas grafikas, kuris padeda tuos dalykus puikiai suderinti. Bent jau aš – susitvarkau.
- Ar studijuojantys sportininkas spėja „pastudentauti”?
- Aš pirmame univeristete buvau neakivaizdininkė ir to studentiško gyvenimo beveik nemačiau, nematau ir dabar (šypsosi)… Sportininkas vis dėlto gana retas svečias universitete ir nejaučia to vadinamojo studentiško gyvenimo.
- Kodėl nusprendei stoti į MRU, juk VPU sėkmingai studijavai kūno kultūrą?
- Norėjau kažko kito. Norėjau pabandyti kitų mokslų, kurie galbūt būtų sunkesni. Norėjau įsitikinti, ar aš galėčiau. Dabar studijuoju Europos sąjungos politiką ir adminstravimą, ir šie mokslai nėra lengvi. Man tai tarsi iššūkis, su kuriuo noriu susidoroti.
- Ar gali palyginti dėmesį, kurį sportui ir sportininkams skiria VPU ir MRU?
- Skirtumas didelis. VPU jie pripratę prie sportininkų, jei jų yra – lai būna, jiems tai nelabai įdomu. Tuo tarpu MRU sportininkams yra skiriamas didesnis dėmesys, jie tuo labiau suinterestuoti. Paremia pinigais, stengiasi, kad būtų sudarytos sąlygos. Aišku, mes atsilyginame startuodami varžybose už universitetą. Aš ir pati jau spėjau universitetui iškovoti kelis medalius (šypsosi). MRU – išties šaunuoliai, jie labai suinterestuoti, kad sportininkai universitete jaustųsi gerai.