Teniso bumas: kai žaisti norisi, o žaisti nėra kur…
penktadienis, 19. rugsėjis 2008
Verslo elitas sujudo. Politikai sujudo. Visi užsimanė žaisti tenisą. Iš Vakarų atsiritusi mada jiems pakuždėjo: tai – prestižas. Jie pradėjo žaisti ir susizgribo – žaisti nėra kur…
Iš pusrūsių – į gryną orą
Kai Ričardas Berankis ir Gediminas Kirkilas sužaidžia teniso partiją, skeptikai sutartinai linksi – tai iš tiesų vykusi nevykusiai į vatą įvyniota viešųjų ryšių akcija. Tačiau premjero ir tenisininko keliai susikerta neatsitiktinai. Vadinamasis elitas – valdžios atstovai, verslininkai – pastaraisiais metais dėl teniso tiesiog kraustosi iš proto. Kelias valandas per savaitę pabūti teniso aikštelėje tapo prestižo reikalu, o partija prieš kitą svarbų veikėją – ne tik pramoga ar proga pasipuikuoti prieš fotografų blykstes, bet ir galimybė aptarti darbo reikalus, užmegzti bei plėtoti pažintis.
Kažkas panašaus į plačiai pagarsėjusį Algirdo Mykolo medžiotojų būrelį, kuriam priklausyti trokšta daugelis, nesvarbu – šaudyti moka ar ne. Pavyzdžiui, Maskvoje teniso klubų VIP nariais sumokėję didelius pinigus tampa netgi tie, kurie net neketina į rankas paimti teniso raketės. Prestižo siekimas verčia juos vadinti save tenisininkais.
Prisiminkite Lietuvą prieš dvidešimt metų, prisiminkite laukinius kapitalizmo laikus ir įsivaizduokite to meto verslininką. Prirūkyta kamerinė aplinka, biliardo stalas, rankose taurė ir cigaras. Tokia buvo pagrindinė prakutusio verslininko pramoga, taip jie leisdavo laisvalaikį ir užmegzdavo pažintis. Dabar viskas kitaip. Šiandien verslo elitas nenori slėpti prirūkytuose pusrūsiuose. Jie išeina į golfo laukus, teniso kortus, išplaukia jachtomis… Be to, į šią veiklą jie įtraukia aplinkinius: žmonas, vaikus, gimines, kolegas, pavaldinius…
Sportinių dangų gamintojai per pastaruosius trejus metus Lietuvos, daugiausia, privačiose ar kaimo turizmo sodybose patiesė per 50 teniso aikštelių, 20 – per paskutinius metus. Dabar šis procesas – tarsi sniego kamuolys.